Na, bet štai atėjo Mamos diena. Šį savaitgalį - penktadienį ir šeštadienį, buvom išvykę ir užsiėmę visai kitais reikalais, todėl nebuvo nei laiko, nei progos pagalvoti, kaipgi čia švęsti taip greit vėl atėjusią Mamos dieną.
Tik šeštadienio vakare pradėjau savo vyrų klausinėti - Kaip čia bus? Kaip švęsim? Ką veiksim? Kaži kurios skaitytojas vyras su dideliu entuziasmu geba surengti staigmenas, parinkti dovanas, suruošti vaikus ir šiaip tiesiog permatyti kiaurai žmonos mintis, kad pats žinotų, ko būtent JI norėtų šiais metais.
Jau beveik aštuonis metus esu mama, ir vis dar tenka pačiai organizuoti Mamos dienos šventimą. Nežinau, ar tie, kas augote prieš dvidešimt metų Lietuvoje išvis kada šventėte šią dieną? O gal, man būnant vaiku, tiesiog nežinojau, ką ir kaip reikia daryti, kad mama švęstų? Atvirutes tai tikrai visi padarydavom, bet ar tai užtenka toms 12 val. šventimo? Ar mama jautėsi pakankamai pagerbta? Branginama? Dėmesio centre?
Kiekvienais metais laukiu, kad man kas surengs šventę - iškeps tortą, nupirks gėlių, atliks visus tos dienos (o gal ir savaitgalio) namų ruošos darbus, padovanos dovanų, minės mane geru žodžiu. Širyt tikėjausi pasprukti iš namų be vaikų, nusipirkti sau ko nors gražaus, gal net braškių rasti vietiniame turgelyje, "pazylioti" kelias valandas po parduotuves, pasidairyti į praeivius "savo akių aukštyje".
Vietoj to: ryte padėjau vaikui ruošti šeimai pusryčius (kas tą darot, žinot, ką reiškia, kai vaikai gamina maistą), važiavau į savo rajono centrą su visais trim vaikais, turgus ir "mano" parduotuvės nedirbo, atstovėjau begalinėj eilėj mėsos parduotuvėj, vaikai eilinį kartą nepasidalino, ko jie labiausiai norėtų - ledų, saldainių, gumos, čipsų ar gert, apsiverkė vidury gatvės ir nebenorėjo važiuoti namo... Žodžiu. Grįžom visi alkani - laikas ruošti pietus, o po pietų vėl plaut indus, o po to guldyt vaikus pogulio ir t.t... Belieka tik iškelti nusivylusios namų šeimininkės sceną ir diena garantuotai sugadinta.
O man nuo ryto vis kirbėjo tas klausimas - kas turi sveikinti mamas Mamos dienos proga? Kas turi rengti šventę, kai dažniausiai vienintelis šeimoj švenčių rengėjas ir yra mama? Kaipgi ją švęsti, jei tikrai jautiesi, kad nori ir kad verta?
Atsakymas atėjo man kaip tik popiet (kol guldžiau mąžąjį pogulio). Nusprendžiau (padariau sąmoningą sprendimą) šią dieną švęsti viduje, savyje, su savim. Būtinai iš pat ryto pasveikinti savo mamą, nusiųsti jai gėlių, atvirutę ar aplankyti ją. Paskui, nesitikėti, kad kiti žmonės - vaikai, vyras ar bendruomenės nariai - nešios mane ant rankų. Švęsti nutariau širdyje ir žodžiais garsiai įvardinant sau, kad motinystė yra pats geriausias dalykas pasaulyje! O šventė priklauso tik nuo manęs pačios, mano nusiteikimo ir nuotaikos švęsti. Džiaugiausi sūnų surinktomis saulutėmis ir neužmirštuolėmis, Sekmadienio mokyklėlėje pagamintomis gėlėmis ir drugeliu. Iškepiau pyrago, kad galėčiau pasveikinti kitas Mamas, kurių vaikučiai dar visai mažučiai. Vakare nedūsavau, kad ir vėl man tenka ruošti vakarienę. Ai, gi svarbiausia, mano vyras iš pat ryto sveikino mane nuostabiu puodeliu tikros kapučino kavos į lovą. Oi, kokia aš laiminga... Vakare, po pamaldų, džiūgavau Viešpatyje, kuris man teikia gyvenimą, atleidimą ir supratimą.
Siunčiu geriausius linkėjimus Mamoms, švenčiančioms motinystę!
(ir nelaukiančioms, kad kiti, maži ar dideli, suorganizuos joms nepakartojamą dieną :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą