Gelbėkit! arba Kaip būti geresne mama?

Pastaraisiais mėnesiais galvoje vis sukosi mintis - kaip tapti geresne mama?
Dienoraščio skaitytojai turbūt matė, kad šią žiemą turėjome ilgai lauktas išsvajotas atostogas. Buvome su vyru iškeliavę toli toli nuo namų, nuo vaikų, nuo darbo (na žinote to, samdomo) ir buitinių rūpesčių. Tikrai puikiausiai praleidome laiką kalnuose, kai vienintelis rūpestis buvo naujos trasos, naujos viršukalnės, skani vakarienė ir vynas prie jos.
Išbuvome kelionėje aštuonias dienas. Grįžinėjome iš Rygos į Vilnių ir kažkaip mano mintys visai neskubo namo... Aš galvojau sau, kad dar kokią savaitėlę pailsėjus, pabuvus toliau nuo namų...
Ir tikrai Dievas davė dar vieną galimybę - komandiruotę į Olandiją. Sekančią dieną po atostogų išskridau lėktuvu dar toliau nuo namų. Ten buvo galimybė pabūti tarp žmonių juodais paltukais, dryžuotais šalikėliais, puikiais odiniais sakvojažais, žodžiu, tarp rimtų, suaugusių, rimtais reikalais užsiiminėjančių biznis pypl...Darbiniai susitikimai, pokalbiai apie aukštas materijas kokybės vadyboje, vakarinės programos, oro uostai pilni skubančių Europos piliečių, jokių mažų spygautojų, siūsotojų į kelnes, amžinai norinčių tave padalinti į tris lygias  dalis ir pasiimti sau į lovą nakties miegui.
Beje, kai atvykome su kolege į viešbutį, aš buvau visiškai įsitikinusi, kad dalinsimės dvivietį kambarį. Ir kai tik gavau į rankas raktą nuo savo vienutės, vos neištiko panikos priepuolis - "AŠ NEGALIU GYVENTI VIENA". Visaip įkalbinėjau kolegę priimti mane į kambarį, ji nepasidavė ir man teko vienai praleisti vieną kitą laisvą valandą, dar blogiau, miegoti vienai pačiai :).
Grįžusi po visų kelionių jaučiausi dar blogiau. Atrodo, tik tik įkvėpiau gryno oro, vos kelias dienas pabuvau atsakinga tik už savo rūbus, batų švarą, savo maisto porciją ant stalo, savo  rytus ir vakarus.
Ir vėl viskas tas pats, vėl manęs visiems mirtinai reikia, vėl girdžiu nuolatinius, monotoniškus, amžinus: Mama. Mama. Mama. Mama. Mama! Ir vėl tik aš viena galiu padėti, tik aš galiu išspręsti, tik pas mane nusiramins, tik aš patikrinsiu, tik aš sugalvosiu...
Negalėjau nusiraminti tris dienas. Buvau žiauriai pikta ant visų ir kiekvieno atskirai, kas tik pasipainiodavo po kojomis. Atrodė, leiskit jūs man gyvent, kiek galima tik kitų žmonių norus pildyti?! Ir išvis, kodėl jie per tas dvi savaites neužaugo ir nepasidarė savarankiški?

Ir niekaip negalėjau susivaldyti, nusiraminti ir susitaikyti su realybe. Ir klausiau savęs, tai jeigu net dviejų savaičių atostogos nepadeda man būti geresne mama (vis dar tai laikau savo pačiu pagrindiniu darbu, nors ir nesamdomu), tai kas gi gali kitas padėt?

Dar panašiai po mėnesio, betvarkydama eilinį sykį lentynėles, radau man dovanotą kuponą azijietiškam masažui. Gėda net sakyti, šią dovaną gavau vidurvasarį, per savo gimtadienį. Galvoju viskas, bus proga po darbo mieste bent pusvalandžiui legaliai pasilikt. Visus perspėjau iš anksto, nusiteikiau malonumui ir pajudėjau senamiesčio link. Negalėdama palikti mašinos nemokamoje vietoje, važiavau toliau vildamasi rasti nemokamą parkingą šalia masažo salono. Deja, teko palikti mašiną pačioj brangiausioj vietoj, sukrapštyt paskutinius litus kišenėj ir viltis, kad į masažą priims anksčiau, tada suspėsiu dar ir mašiną laiku pasiimti. Niekas manęs ten anksčiau nepriėmė, o dar ir vėlavo, prasinervinau, kad teks anksčiau baigt "malonumus" arba mokėt baudą. Bet kaip tailandietei paaiškinti visą šį reikalą, jeigu ji su visu atsidavimu stengiasi tave atpalaiduoti ir pakylėti iki debesų???
Žodžiu, bėgau tekina aš iki tos savo mašinos, o įsėdus patikrinau telefoną - trys praleisti skambučiai. Aišku, Artūras pamiršo, kad aš nespėsiu vaikų paimti iš darželio... O kaime visi darbą baigia iki tų nelemtų penkių (čia tų, ties kuriomis darbą baigia samdomi darbininkai). Ech, tik ne mamos.
Pataikiau į neišvengiamą mašinų kamštį senamiestyje, pusę kelio pykdama ant savęs ir pasaulio, kad negalėjau net 30 min. atsipalaiduoti. Grįžus namo ir toliau buvau pikta ir nelaiminga.

Ir toliau galvojau sau, ką gi daryti, jeigu tai, ką pabandžiau, nepadeda man būti geresne mama?
Žinoma, visada turiu knygas, ištikimas palydoves, kurios padrąsina, teikia naujų įžvalgų, kitokią perspektyvą, visada tikrai padeda. Bet ir jos ne šimtaprocentinės! Pvz., mano trimetis vis dar nuolat skaniai čiulpia nykštį, ir kas iš tų perskaitytų patarimų?

Neturiu absoliutaus atsakymo. Dar ieškau. Kol kas padeda tik vienas dalykas - grynų gryniausias buvimas su vaikais. Ir jeigu tik persilaužiu, jei tik ištveriu vieną, dvi, tris savaites kartu, žinau, ištversiu ir tris mėnesius. Todėl nedirbu pilnu etatu. Todėl gyvenu kaime. Todėl džiaugiuosi, kad galiu pati rūpintis savo vaikais nuo ryto iki vakaro. Todėl "imu" nedarbingumo lapelius. Todėl neleidžiu jų į būrelius iki mokyklos. Todėl neturiu auklės. Todėl sakau savo direktorei: Mano prioritetas - vaikai. Todėl eilinį pavasarį sau nenusipirksiu naujų batų. Todėl kepu vaikams naminę picą, naminius čipsus, kibinus ir keksiukus. Todėl perku jiems vaisių kiekvieną dieną. Todėl skaitau kas vakarą kiekvienam po vieną pasaką. Todėl net teliką išnešiau iš svetainės. Todėl nepalieku net mokyklinuko namie vieno. Todėl neleidžiu žaisti kompiuterinių žaidimų. Todėl liepiu vaikui skaityti, nors ir žiauriai nenori. todėl, kai jūs man skambinat, girdit amžiną triukšmą fone, nes vaikai tai gyvi :).

Darau tai, nes žinau, kad esu vienintelė mama savo vaikams, o jiems manęs dabar ir reikia.

Linkėjimai visoms mamoms, nesvarbu kiek vaikų jos beturėtų - vieną, du ar dešimt! Žinokit, jūs ne vienos.:)