Pirmoji kelionė buvo į Rumuniją, pirmaisiais II-o Pasaulinio karo metais. Susipažinau su tokia šeima Sabina ir Ričardu Wurmbrand`ais. Jauna šeima, neseniai susituokusi, patirianti karo siaubus. Vyras tikintis, tarnaujantis bažnyčioje. Pirmas jo kartas kalėjime - 1948 m. dėl tikėjimo. Sužinojau smulkiausias detales, kaip sekėsi žmonėms sovietų kalėjimuose. Kokiomis sąlygomis žmonės praleisdavo dienas ir naktis. Kaip žiauri propaganda, jau paskutiniais Ričardo metais kalėjime (iš viso ten jis praleido 14,5 metų), sugniuždydavo net ir stipriausius žmones.
Žinote, kaip kelionėse žmonės išgirsta įvairių istorijų, susipažįsta su šalies istorija per humorą ir sarkazmą. Ir aš tokių girdėjau, kalėjimo celėje. Pavyzdžiui.
"On the first anniversary of the triumph of Bolshevism, the new rulers held hunting party in the forest outside Moscow. Later, they rested by the fire and Lenin asked, "Tell me, Comrades, what you consider the greatest pleasure in life?
- War, - said Trotsky.
- Women, - said Zinoviev.
- Oratory - the power to hold a vast crowd under your spell, - said Kamenev.
Stalin, as always, was taciturn (nekalbus), but Lenin insisted: "Tell us your choice."
At last, Stalin said: "None of you know what real pleasure is. It is to hate someone, and to pretend for years that you are his best friend, until one day he rests his head on your breast. And then to plunge the knife into his back. There is no greater pleasure in the world than this."
Paskutinis dalykas, apie kurį noriu jums papasakoti iš to laikmečio Rumunijos yra apie tai, kaip komunistai stengėsi palaužti žmonių tikėjimą. Pradžioje kaliniai sėdėdavo visi kartu kamerose. Kartais po 50, o kartais ir po 100 žmonių vienoje patalpoje be tualeto ir lovų, kriminaliniai ir politiniai nusikaltėliai kartu. Paskui politiniai buvo atskirti, dar vėliau visi vieno kokio idealo (pvz. krikščionybės) besilaikantys žmonės buvo sugrūdami į atskiras patalpas. Ričardas pasakoja, kad kai stačiatikiai, katalikai, protestantai, sekmininkai, septintos dienos adventistai ir t.t. atsidūrė vienoje patalpoje tada iš tikrųjų prasidėjo didysis pragaras.
Dar vėlesniais metais, sovietai susiėmė, kad politiniai kaliniai kalėjimuose ir toliau išlaiko savo įsitikinimus, ir išėję į laisvę toliau juos skelbia. Todėl imtasi dar griežtesnių priemonių "perauklėjimui". Visame kalėjime buvo įtaisyti garsiakalbiai, per kuriuos kaliniai dieną naktį girdėdavo skanduojant:
Komunizmas yra geras
Komunizmas yra geras
Komunizmas yra geras
Pirmąjį kartą tai tęsėsi 16 valandų be pertraukos. Tuomet visi kaliniai būdavo suvaromi į salę toliau klausyti propagandinės paskaitos. Jeigu kuris nebeatlaikydavo spaudimo ir pasiduodavo engėjams, jis jau kitą dieną stodavo prieš savo kameros draugus ragindamas ir juos paliktis savo senus kelius ir rinktis naują geriausią Kelią. Sekančią dieną per garsiakalbius jau skambėdavo:
Krikščionybė yra kvaila
Krikščionybė yra kvaila
Krikščionybė yra kvaila
Kodėl tu dar jos laikaisi?
Kodėl tu dar jos laikaisi?
Kodėl tu dar jos laikaisi?
Paskutinis smūgis kaliniams buvo tada, kai jiems išdalino atvirutes ir paprašė jose pakviesti savo artimuosius atvykti jų aplankyti. Kai atvirutės jau buvo išsiųstos, kalinius nuprausė, nuskuto ir sukvietė į laukiamąjį. Taip jie ten ir prasėdėjo visą dieną, nieko nesulaukę. Vėliau sužinojo, kad niekas jų artimųjų taip ir nepakvietė į susitikimus.
Grįžę į savo celės jie išgirdo naują tekstą:
Niekas jūsų daugiau nebemyli
Niekas jūsų daugiau nebemyli
Niekas jūsų daugiau nebemyli
Jie nebenori nieko apie jus girdėti
Jie nebenori nieko apie jus girdėti
Jie nebenori nieko apie jus girdėti
Specialiajame bloke ir toliau dieną naktį tęsėsi ta pati propaganda:
Krikščionybė mirusi
Krikščionybė mirusi
Krikščionybė mirusi
Šioje vietoje baigsiu pasakojimą apie Rumuniją ir brolį Ričardą. Trumpai pridursiu, kad plačiau apie tai galite perskaityti knygoje "Christ in the Communist prisons" by Richard Wurmbrand, išleistą Coward-McCann, New York`e, 1968 metais.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą