Viešpats mane paguodė

Pastarasis pavasaris tikrai buvo pilnas įvairių jausmų, minčių, patyrimų. Dar iki šiol atsimenu šaltus ir sunkius žiemos mėnesius. Ypač sunkus buvo vasario mėn., buvau nėščia antrą mėnesį, vyras išvykęs trims savaitėms į Afriką, o namuose trys mažiukai vaikai, iš kurių vienas beveik 2 metų (kas turite dvimečius žinote, ką tai reiškia).

Visą tą laiką galvojau, kad tik greičiau sugrįžtų vyras namo. Va tada jau vėl viskas stos į savo vietas ir bus lengviau. Deja, kai gryžo vyras, reikėjo dar savaitės, kad apsiprastume vienas su kitu ir vėl pradėtume KARTU gyventi. Kai visa išvargus vėl prisijungiau prie Mamų maldos grupelės, Viešpats iš karto atgaivino mane, palaimino, atsakė mano maldos prašymus. Viešpats paguodė mane.

Dabar pagalvoju, kiek iš tikrųjų reikia kovoti daugiavaikėms šeimoms su aplinkinių požiūriu į didelį būrį vaikų. Jaudinausi, kaip reikės pasakyti savo tėvams, savo bažnyčiai, darbdaviui,  bendradarbiams ir kaimynams (kai kuriems taip ir nesakiau nieko). O ir man pačiai daug laiko užėmė, kol susigyvenau, persiorientavau, mintyse susitaikiau su dar-viena-nauja-asmenybe-mano-namuose-visiškai-priklausančia-nuo-manęs. Buvo tikrai sunku. Bet Viešpats rodė aplink esančias šeimas, turinčias dar daugiau vaikų. Artimiausi žmonės džiaugėsi, ragino ir drąsino, kad Jis žino, ką daro. Viešpats mane paguodė. 

Balandžio mėn. pradėjo šilti orai, ištirpo sniegas, Teodoras (čia tas dvimetis) pradėjo lankyti darželį, vyras mane ragino vykti į puikią konferenciją Vokietijoje. Ten galėjau pabūti su kitais žmonėmis, praleisti "gerą laiką" su Adomu, pailsėti nuo visų buities darbų. Ir tikrai buvo nuostabi kelionė, galėjau daug laiko skirti sau, kokybiškam bendravimui su žmonėmis, skaityti gerą knygą. Deja, paskutinę kelionės dieną patekau į ligoninę, kur paaiškėjo, kad mūsų kūdikis jau buvo žuvęs keletą savaičių. Buvo labai skausminga ir ilga diena ligoninėje, bet ir tada sulaukiau draugės, kuri buvo su manimi visą tą laiką, guodė mane, laikė už rankos. Dievas davė užjaučiantį ir žmogišką personalą. Jos tiesiog mane glostė ir laikė už rankos, apklojo šiltute medvilnine antklode. Tą vėlyvą vakarą Viešpats tikrai mane paguodė.

Mums tai jau ne pirmas persileidimas. Prieš daug metų, mes taip pat praradome kūdikį. Tai buvo antras nėštumas. Mūsų visi draugai žinojo apie tai, nuo nieko neslėpėme, kas vyksta mūsų gyvenime. Kaip galima artimiausiems žmonėms žiūrėti į akis ir nuslėpti tai, kuo gyveni, kas skauda ir rūpi. Tada vaikščiojau verkdama prie ligoninės, be vilties, klausdama Dievo, kodėl? O mano labai gera draugė, Lena, tada barė mane: "Kaip tu drįsti abejoti Dievu? Net nebandyk prarasti viltį!" Ir tikrai, lygiai po metų, sekantį gegužės mėn. Gyvybės davėjas leido gimti Benjaminui (vardo reikšmė - paguodos sūnus). Viešpats mane paguodė.

Ir dabar galiu švaria sąžine sakyti, kad Viešpats mane paguodė. Nejaučiu liūdesio, gailesčio ar neapykantos nei ant savęs, vyro, gydytojų. Dievas man sapne (prieš atsigulant į ligoninę) labai labai aiškiai parodė, kad nėra nei vieno žmogaus, kurį galėčiau kaltinti dėl kūdikio žūties. Nėra nei vienos aplinkybės, nei situacijos, kuri būtų kalta. Tiesiog taip atsitiko. Džiaugiuosi, kai pamatau nėščias moteris (tikrai), džiaugiuosi, kai draugėms gimsta kūdikiai, suprantu tuos, kurie patiria negimusių kūdikių žūtis, liūdžiu su tais, kurie vaikų visai neturi. Nebepravirkstu pasakodama apie savo patyrimą. Nenešioju širdyje nevilties ar kartėlio. Esu tiesiog laiminga.

Dievas davė. Dievas ir paėmė. Tebūna pašlovintas Viešpats. 

 

P.s. šio straipsnelio parašymą įkvėpė pastarojo mėnesio kai kurie pokalbiai su žmonėmis.  Girdėjau žmonių priekaištus, nepasitenkinimą, nusivylimą

• gyvenimu ("Ai, šiaip nieko čia gero"), 
• Lietuva ("Pati Lietuva juk kalta, kad vyras ir žmona (abu turintys darbus) paliko savo du vaikus ir išvyko užsienin"), 
• šeima ("Man taip sunku su tiek daug vaikų" arba "Nebegaliu, kaip noriu vaikų!"), 
• darbu ("Tiesog nebegaliu daugiau eiti į darbą"), 
• sveikata ("Gydytojai eilinį kartą padarė klaidą, kad laiku nediagnozavo"). 

Sunku klausytis žmonių patiriamų neigiamų jausmų. Ir man buvo tokių momentų, kai atrodė, kad slogulys nepraeis, energijos nebeliks, viską apims juodos mintys dėl savo apgailėtino būvio. Praėjusį šeštadienį, dalyvaudama Moterų konferencijoje, girdėjau Dievo Žodį ir supratau, kad Viešpats mane paguodė ir padarė mane švarią nuo slogių minčių. Norėjau tuo pasidalinti ir su jumis. :)