Niekada nesakyk niekada

Aš augau šeimoje, kurioje VISADA gyveno daug žmonių. Esu iš penkių vaikų šeimos. Plius su mumis visada gyveno močiutė. Naminių gyvūnų klausimas mano tėvų šeimoje buvo sprendžiamas greitai ir kategoriškai. JOKIŲ. Prisimenu tokius padrikus mūsų, vaikų, norus turėti šuniuką, kačiuką, žiurkėną, žuvytes, papūgas ir t.t...
Jeigu ir atsirasdavo koks gyvūnėlis, tai ilgam neišsilaikydavo - tai į kaimą išveždavom, tai pabėgdavo ar būdavo atiduoti kitiems dėl alergijos. (Čia taip nutiko su brolio akvariumu, nes jis, pasirodo, buvo alergiškas žuvų maistui).
Aš savo zyziančiam pirmokui jau kelis metus kartoju - jokių naminių gyvūnų nenoriu ir tikrai nesu pasiruošusi rūpintis jais visą likusį savo gyvenimą.
- Man užtenka rūpesčių!
- Aš nespėju po jūsų valyti grindų!
- O kaip mano sofa su 10 baltų pagalvių?
- KUR PADĖTI GYVŪNĄ, KAI VASARĄ DVIEMS SAVAITĖMS IŠVAŽIUOJI PRIE JŪROS, AR Į GRUZIJĄ??? (kelionių klausimas mane labiausiai ir neramina)
- Kas jį nuolat vedžios?
- Kas jį nuolat šers?
- Kur padėt gyvūną, net kai savaitgaliui išvyksti į kitą miestą?
- Šunys loja, katės drąsko, papūgos triukšmauja...
Dar galėčiau vardinti ir vardinti...
Na ir ką jūs sau MANOT?
Pirmą saulėtą pavasario šeštadienį ištrūkom iš namų su vaikai pasivaikščioti po sodus. Kas mane ten ginė????? Aš vėžlio tempu slinkau su Teodoru keliuku, kol didieji bėgiojo priekyje. Ir sustojo jie kryžkelėj, nes pamatė mažą, juodą šuniuką. Jis kaip pristojo prie jų, taip ir neatšlijo. Kai jau norėjome sukti namo, Artūras paėmė ją, kad nuneštų šeimininkui. Ten šalia buvo žmonės. Deja, jie nieko nenorėjo girdėti apie šuniuką. Tada, Artūras su Benjaminu nukeliavo visais aplinkiniais keliukais, ieškodami šuniuko šeimininkų.
Deja. Nieko. Niekieno. Pamesta. Palikta. Išsigandusi. Cypianti. Kalytė.
Jūs jau žinot mano nuomonę apie naminius gyvūnus. Tai yra mano, savanaudiškos Vitos mintys. Senosios aš.
Kol ėjau 100 metrų iki savo namo, Dievas man kalbėjo į mintis:
- "Ar Aš tavęs nepasigailėjau? Ar žinai, kad turi malonę, kad dar išvis esi gyva? Juk pati puikiai žinai, kaip Aš tavimi rūpinuosi kasdien, jau beveik 30 metų. Galėjau ir Aš tave palikti nuodėmėse, vienatvėje, varge, liūdnume. Ar aš taip elgiausi? Argi tu nesi pati laimingiausia pasaulyje moteris? O va dabar tau negaila šitos pamestos kalytės? Pagalvok apie tai..."
Taigi, nuo šiol turime šuniuką, vardu Dūda. Kas galėjo pagalvoti, kad taip ims ir pasikeis mintys per keletą akimirkų. O namuose atsiras dar viena alkana burna??? Dar sakiau Agnei, savo draugei, palaikysim kokią savaitę ir nuvežim į prieglaudą. O ji man sako:
- Jeigu jau iš kart neišvežei, tai jau tikrai niekur neveši.

Linkiu visiems, kurie sakote sau "Niekada", susitūrėti minutei ir pagalvoti dar sykį.