Ką tik baigiau skaityti LABAI gerą knygą apie moterį, išgyvenusią šizofreniją. Autorė gyvena Norvegijoje. Šiuo metu dirba psichologe ir teigia visiškai pasveikusi nuo šios klastingos ligos.Knygos galiniame viršelyje rasite tokį knygos pristatymą:
"Arnhild Lauveng beveik dešimt metų praleido įvairiose psichiatrijos ligoninėse. Jai buvo diagnozuota šizofrenija, ji elgėsi psichotiškai, pjaustėsi ir kitaip save žalojo. Dabar, sėkmingai baigusi psichologijos studijas Oslo universitete, Lauveng dirba psichologe.
Knygoje autorė dalijasi savo skausminga gydymosi patirtimi ir kalba už tuos žmones, kurių balsai yra retai girdimi. Ji supažindina mus su pasauliu, kupinu haliucinacijų ir balsų, būriais iš paskos bėgančių žiurkių, plėšrių vilkų, šliaužiančių gyvačių ir net antgamtinių būtybių... Tačiau Lauveng atskleidžia, kad šie regėjimai ir haliucinacijos turi savo logiką. Jos nuoširdus pasakojimas padeda suvokti, kaip jaučiasi šizofrenija sergantys žmonės ir kokie mūsų veiksmai gali juo žeisti arba, priešingai, - jiems padėti.
Palaikoma gydymo įstaigų personalo, niekada vilties nepraradusių mamos ir sesers, Lauveng kovojo su savo liga ir ją įveikė, nors ši pergalė iki šiol daugeliui atrodo neįtikima."
Ir dar viena citata, kuri man, tikiu, padės geriau atlikti savo darbą.
Psl. 197
"Paciento vaidmuo - tai karjera, kaip ir visoms karjeroms, jai reikia laiko. Sirgau visą savo suaugusios gyvenimą ir daugelį paauglystės metų, tai buvo mano karjera. Pacientė buvau daug metų. Turėjau gyvenamąjį plotą, nes sirgau. Gaudavau pajamų, kitaip sakant pašalpą, nes sirgau. Visuomeninės žaidimo taisyklės, kurias išmaniau, buvo susijusios su liga. Viskas, ką dariau, ar būčiau buvusi skyriuje, ar dienos centre, ar reabilitacijos įstaigoje, buvo susiję su mano diagnoze. Mano artimųjų ir draugų tinklas buvo mokami socialiniai darbuotojai arba balsai, ir visi jie egzistavo todėl, kad sirgau. Jei pasveiksiu, rodės, viską prarasiu, nes neturėjau kitokios patirties ir nežinojau, kad galiu gauti daugiau, daug daugiau nei turėjau. To negalėjau įsivaizduoti, tuo negalėjau patikėti, bet vistiek privalėjau tai išmėginti. Turėjau šiek tiek drąsos, bet tikrai ne per daugiausia.
Tikiu Gerąjį Dievą ir kartais einu į susirinkimus. Viename susirinkime buvo meldžiamasi už ligonius. Man net nešovė į galvą paprašyti, kad už mane pasimelstų, nedrįsau, be to, atmosfera buvo per daug pakili, ir man ten nepatiko, bet vistiek meldžiausi ir tikėjau, kad Dievas girdi mane, nesvarbu, kur būčiau. Be to, tikėjau, kad jis išklauso ypatingų maldų. Pasakiau jam, kad noriu pasveikti, bet labai bijau. Prašiau, kad sveikčiau ilgai, nes nedrįsau susitaikyti su mintimi, kad viskas įvyks greitai. Sveikau ilgai. Ir nesvarbu, ar žmogus tiki, ar ne, galima manyti, kad nors liga ir suteikia skausmo, ji pažįstama, todėl jautiesi saugi. Laimė, sutikau psichoterapeutę, kuri tai suprato ir pasakė man, kad po tokios diagnozės, turint tokią ligos istoriją, storą kaip Oslo telefonų katalogas drauge su geltonaisiais puslapiais, praeis nemažai laiko, kol žmonės patikės, kad aš sveika. Tai suteikė saugumo, nes turėjau laiko."
Knygą išleido Baltų lankų leidykla, serija "Tikros patirtys", Vilnius, 2011 m.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą