Bet mintys juk niekur nedingsta! Nedingsta gyvenimo akimirkos, kai sustoju, pagalvoju sau, palyginu, apibendrinu. Tokia viena mintim ir noriu dalintis.
Taigi, tiesos sakymas.Viskas prasidėjo dar prieš Kalėdas. Kartu su vaikais aplankėme vieną buvusią kaimynę, dar kai gyvenome miesto vidury. Ji, moteris, jau pensininkė, stengėsi mus pavaišinti tuo, ką pati turėjo šaldytuve. Taigi, ji padėjo ant stalo sausainukų, papjaustė šaltos mėsytės, paruošė gardžios arbatos. Kai jau galvojome, kad galėsime ramiai pasikalbėti prie arbatos puodelio, tada įsikišo mūsų vyriausias vaikas A. Na, jis, sakyčiau, visai mandagiai ir sako:
- O jūs turite, kokios šiltos mėsytės?
Aš, šalia sėdėdama visaip kaip jį raminau ir tildžiau, sakydama, kad močiutė jau paruošė vaišes.
Niekas nepadėjo, toliau tas pats:
- Ooo, kaip norėčiau skanios, šiltos mėsytės...
Vėl ramindama jį, prikalbinau paragauti tai, kas jau buvo paruošta ant stalo. Adomas visai neblogai valgė, ir aš pati nesusivaldžiusi užklausiau:
- Na, ar jau pasisotinai, kad galėtum saldumynus valgyti?
Ką jūs sau manot? Mano vaikas tokiu svajingu ir švelniu tonu, bet pakankamai garsiai:
- Na, valgoma, bet šilta mėsytė būtų žymiai skaniau...
Tada jau aš pakilau ruoštis baigti mūsų svečiavimąsi, nes neturėjau, kur akių dėt.
Taigi, tiesos sakymas... Taip ir liko ta mintis galvoje ilgam, ilgam. Pradėjau stebėti save, kaip aš kalbu su žmonėmis? Ar aš sakau tiesą? Ar aš puikiai, suaugėliškai atrenku tinkamą informaciją, kuria galėčiau pasidalinti su vienu ar kitu žmogum? Kaip kalbu su artima drauge? Kaip kalbu su vyru? O kaip kalbu su kitais šeimos nariais? Kokią tiesą pasirenku pasakyti vieniems, o kokią tiesą pasirenku nultylėti nuo kitų?
Esu turėjusi gyvenime skaudžių patirčių. Dažnai pasipiktinu žmonėmis. Retais atvejais pasirenku tiesiai prieštarauti. O kartais leidžiu sau žmogų net užsipulti ir pradedu mokyti, kaip JAM reikia gyventi. Dažniausiai patyliu, kai visiškai su žmogum nesutinku. Ar imdama gabalėlį maisto nuo man pasiūlytos lėkštės drįstu pasakyti, kad "Ačiū, bet keptų bulvių su kečupu aš tiesiog nemėgstu." :)
Mūsų vaikas A tai išvis neturi jokių "stabdžių", jokio "takto". Vieną kartą vyras važiavo su juo liftu iš šešiolikto aukšto žemyn. Kartu įlipo moteris TIKRAI per daug išsikvėpinusi. Adomas tiesiu taikymu garsiai išpyškino:
- Tėti, kas čia taip smirda???
Ar kuris nors iš mūsų kada nors gyvenime išdrįstų taip pasakyti lifte??? Ar gerai įvaldę suaugusių žmonių gebėjimą patylėti ir nuomonę pasilikti sau?
Šiuo metu esame ypatingoje gyvenimo situacijoje.
Tuoj, tuoj suprasite, kokioj...
Taigi, penktadienį Adomo mokykloje vyko Kaziuko mugė. Kol vaikai prekiavo, tol suaugusieji bendravo. Aš prisėdau susipažinti su vieno klasioko mama. Niekada su ja neteko kalbėtis, bet dažnai matydavomės.
Žodis po žodžio išsikalbėjome, kur gyvename, kiek seniai jau čia gyvename, kaip sekasi mūsų vaikams mokykloje ir t.t... O aš jai ir pasakoju, kad kai sulaukėme trečio berniuko, nusprendėme, kad mums reikia namo. Butas čia jau nepadės. O ji visa nustebusi ir sako:
- Tai jūs turite tris vaikus???!!! Oho, kokia jūs drąsi. Ir dar kažką pridėjo...
Na, o aš, eilinį kartą susidūrusi su tokia žmonių nuostaba, nusprendžiau geriau patylėti, kad jau ir ketvirtas pakeliui... :) :) :)
Na, va ir pasakiau tiesą. Dievas mums paruošė naują dovaną. Jis nusprendė mūsų šeimą palaiminti dar vienu Nauju Žmogumi. Aš nuoširdžiai pasiduodu Kūrėjui, kuris geriau už mane žino, kas, kaip ir kada turi ateiti į šį pasaulį. Kapituoliuoju saviems planams ir savo sudėliotam gyvenimui. Priimu tai, kas yra man duota ir nesiginčiju.
Linkėjimai visiems, kurie drįsta laiku ir vietoje mandagiai ir taktiškai išreikšti savo mintis, savo gyvenimo patirtį, savo "mėgimus" ar "nemėgimus". Būkit pastiprinti vaikiško nuoširdumo ir tikro TIESOS SAKYMO.
 |
| Čia šiaip, pasijuokimui... |
Ir džiugu, ir pavydu, ir gera. Labai šiltai rašai. Ačiū. O dėl vaikų, tai yra laikas sakyti viską atvirai, bet yra laikas ir patylėti. Ir vis mokomės atpažinti kas yra kas.
AtsakytiPanaikinti