"Kai apima
baimė, aš pasitikiu Tavim"
Psalmė 56, 4
Kiekvienas žmogus ko nors bijo. Galbūt vaikystėje
patirti sukrėtimai, stiprūs išgyvenimai verčia
vėliau ir suaugusį žmogų būti atsargesnį, labiau pamąstyti prieš darant.
Vienų dalykų bijojau, kai buvau vaikas, vėliau išaugau ir išmokau tą baimę
įveikti (pavyzdžiui griaustinio arba vorų). Su kitomis baimėmis buvo
atvirkščiai – maža būdama galėdavau daug ką lengvai padaryti (pvz.
pasisveikinti su visiškai nepažįstamu žmogumi), o kai užaugau, patyriau daugiau
pasaulio, suvokiau, kokios pasekmės gali būti, ir pradėjau bijoti įvairių
dalykų (pavyzdžiui, kad neužteks pinigų surengti vaiko gimtadieniui).
Kai aš buvau
maža, visiškai nebijojau vandens. Vanduo man suteikdavo labai daug džiaugsmo ir
malonumo. Visada pirma lėkdavau į vandenį, kai su šeima atvažiuodavome
išsimaudyti prie vandens. Dėl savo vandens nebijojimo, nekartą buvau patekusi
ir į pavojingą situaciją. Mama iki šiol pasakoja istoriją iš vaikystės, kai
visai mūsų šeimai nuvykus išsimaudyti į Nemuną ties Jurbarku, aš pirma
nusimečiau visus rūbus ir nėriau tiesiai į vandenį. Ačiū Dievui tada mane
išgelbėjo vyresnysis brolis, atbėgęs iš paskos ir ištraukęs mane iš toje
vietoje stiprios upės srovės.
Kitą kartą, jau
pati prisimenu, kaip tėvų kolektyviniame sode, jau gerokai rudenį, žaidėm su
jaunesniuoju broliu prie nedidelio prūdelio bandydami sugauti ir ištraukti
varles iš vandens. Tą kartą staiga paslydo koja ir aš kaip nėriau po vandeniu
su visais rūbais... Netoli buvusi mama ištraukė už rankos iš kūdros ir
sušildžiusi atgaivino mane. Tą šoką iki šiol atsimenu.
Turbūt buvo ir
daugiau panašių nuotykių vaikystėje, kurie vėliau, jau man augant, suformavo
mano vandens gylio baimę. Jaunystėje daug plaukiojau vasaromis atviruose
vandens telkiniuose, o šaltuoju metų laiku lankiau baseiną ir mokiausi kuo
geriau plaukti. Tačiau, visada, nuplaukus toliau nuo vandens telkinio kranto
arba net giliame baseine, mane, rodos, sukaustydavo ir paralyžiuodavo baimė to,
kas yra ten, apačioje. Kiek gilu ten yra? Kokie ten gyviai plaukioja? Kokie
augalai želia? Ar ten tamsu ir niūru? Kokie pavojai ten gali slypėti ir
sužeisti mane? Neleisdavau sau ilgai ieškoti atsakymų, sukdavau atgal ir visu
greičiu lėkdavau atgal į krantą, ten kur galiu kojomis paliesti švarų ir skaidrų
dugną, jausti žemę po kojomis, išsigelbėti...
Tačiau praėjusių
metų žiemą sulaukiau visiškai naujo iššūkio. Mano mama, kuriai pakvietė mane
vykti kartu į kelionę prie Raudonosios jūros, kurios metu, visą savaitę
turėsime galimybę išplaukti į jūrą ir nardyti!!! Kelionės man labai
patinka! O pasiūlymas atkeliavo žiemą, kai Lietuvoje buvo
jau geras pusmetris sniego. Nesunku buvo apsispręsti važiuoti kartu, tačiau
mamai iš karto pasakiau, kad į vandenį aš nė kojos nekelsiu. Mama sako:
„Kodėl?“ Mano atsakymas buvo trumpas – bijau. Bijau ir taškas. Ir su savo baime
tikrai nieko negaliu padaryti. Bent jau tada taip maniau.
Vėliau įvykiai
rutuliojosi gan greitai ir man pačiai labai netikėta kryptimis. Gyvenime tikrai
esu atsargi, viską apskaičiuojanti ir tikrai neleidžianti sau jokių spontaniškų
ir neapgavotų sprendimų. Tačiau, kai paskambino nardymo instruktorius su kuriuo
ketinome vykti į kelionę ir pakvietė mane į narų mėgėjų kursus Vilniuje, aš
geras 10 minučių aiškinau jam, kaip aš bijau vandens gylio,
kaip mane paralyžiuoja baimė, kai nuplaukiu šiek tiek toliau nuo kranto, kaip
aš tikrai jokiu būdu negalėsiu praleisti 45 minučių 15-20 metrų gylyje po vandeniu! Pokalbis baigėsi. Tačiau mano galvoje ir mąstyme kažkas
pasikeitė. Gal prabilo senasis bebaimis vaikystės vidinis balsas, kuris tiesiog
kvietė atgal į vandenį, į bangas, į atvirą jūrą. O gal noras iš tikrųjų pilnai
pasinaudoti tokia galimybe, kuri galbūt pasitaikė man tą vienintelį kartą. O
gal tai buvo Dievo raginantis balsas pagaliau nugalėti savo klaidingus
įsitikinumus, peržnegti savo ribas, ir patirti neapsakomą nuotykį jo sukurtame
pasaulyje. Taigi, grįžus vyrui po darbo namo, pasistengiau jį įtikinti, kad man
būtinai reikia atsilaisvinti tą savaitgalį nuo visų suplanuotų veiklų bei trijų
mažamečių vaikų priežiūros ir patekti į trijų dienų kursus, kad nuvykus į
šiltus kraštus, galėčiau su kitais narais panerti į tikrąsias jūros gelmes.
Paskambinau instruktoriui ir pasakiau, kad aš persigalvojau, ir kad noriu
praeiti visus reikiamus kursus, kad galėčiau nardyti su kitais. Negalėjau pati
patikėti savo žodžiais.
Visas
pasiruošimas vyko uždarame baseine. Mokymų metu narai mėgėjai turi išmokti ir
praktiškai atlikti begales įvairiausių užduočių – nuo įrangos paruošimo nėrimui
iki skenduolio nuplukdymo iki kranto arba buvimo vandenyje be oro. Kai kas
sekėsi geriau, kai kas sunkiau, tačiau pats buvimas vandenyje atgaivino mano
senai užmirštą malonumą. Jau po savaitės su mama sėdėjome lėktuve ir skridome į
vieną iš nardymo centrų prie Raudonosios jūros.
Ir man nė
nesuvokiant atėjo tas momentas, kai reikėjo žengti tiesų žingsnį stačiai į
vandenį į atvirą jūrą, įsidėjus į burną tik iš oro baliono vamzdeliais
paduodamo oro reguliatorių ir nerti gilyn į panašiai 15-os metrų gilį! Tiesą pasakius pirmus
nėrimus aš nemačiau nei žuvyčių, nei koralų nei kitų narų – vien tik savo
instruktoriaus nugarą. Buvo sunku susigaudyti, kaip turiu reguliuoti kvėpavimą
ir orą liemenėje, kad nenukrisčiau ant koralais nusėto dugno ir, svarbiausia,
neiškilčiau į vandens paviršių nekontroliuojamai. Sunku papasakoti, kokie
jausmai ir mintys virė mano galvoje tuo metu, tačiau, po kelių dienų praktikos,
man pavyko išmokti valdyti visą įrangą ir pagaliau pradėjau dairytis aplink.
O tada aš
pamačiau, ko gyvenime nebuvau mačiusi! Niekada net nepagavojau, kad ir
pamatysiu! Nuostabios visų vaivorykštės spalvų didelės ir mažos koralų žuvys, įvairiausių formų ir dydžio
koralai, jūrų žvaigždės ir kita. Kiekvieną kartą nerdavome skirtingose vietose,
todėl pabuvome prie skirtingų jūros reljefų, teko plaukti ir virš bedugnės, kai
šalia buvo vien tik stati uolieta siena, o iš kitos pusės narai matė tolumoje
didžiąsias rajas. Daug praktikos turintys narai po vandeniu iš tiesų ieško kuo
daugiau pamatyto įvairių rūšių žuvų, vėžlių ir kt. grožybių. Tai neišpasakytas
nuostabus pasaulis, kuriame neegzistuoja laikas, dienotvarkės, rūpesčiai. Jūros
dugnas – vieta, kur Dievas sukūrė viską taip tobulai ir niekas taip greitai
nesugriaus jo numatytos tvarkos.
Nardymas atvirame
vandenyje man taip patiko, kad grįždama atgal namo, mąsčiau, kaip galėčiau
daugiau ir dažniau tai daryti. Vieną kartą pabuvus atviroje jūroje, jaučiu,
kaip ji toliau mane traukia ir kiek džiaugsmo ir pažinimo nori man suteikti.
Dėkoju savo mamai, kuri pirma išdrįso nugalėti ir savo gylio baimę ir mane
pasiėmė į nepamirštamą kelionę. AČIŪ JUMS! Taip pat dėkoju Dievui
už sugrąžintą drąsą ir ryžtą peržengti savo ribas, kad galėčiau pamatyti pilną
ir nepakartojamą jo povandeninės kūrinijos grožį.
