"Kai apima baimė, aš pasitikiu Tavim" Psalmė 56, 4

"Kai apima baimė, aš pasitikiu Tavim" Psalmė 56, 4

Kiekvienas žmogus ko nors bijo. Galbūt vaikystėje patirti sukrėtimai, stiprūs išgyvenimai verčia  vėliau ir suaugusį žmogų būti atsargesnį, labiau pamąstyti prieš darant. Vienų dalykų bijojau, kai buvau vaikas, vėliau išaugau ir išmokau tą baimę įveikti (pavyzdžiui griaustinio arba vorų). Su kitomis baimėmis buvo atvirkščiai – maža būdama galėdavau daug ką lengvai padaryti (pvz. pasisveikinti su visiškai nepažįstamu žmogumi), o kai užaugau, patyriau daugiau pasaulio, suvokiau, kokios pasekmės gali būti, ir pradėjau bijoti įvairių dalykų (pavyzdžiui, kad neužteks pinigų surengti vaiko gimtadieniui).

Kai aš buvau maža, visiškai nebijojau vandens. Vanduo man suteikdavo labai daug džiaugsmo ir malonumo. Visada pirma lėkdavau į vandenį, kai su šeima atvažiuodavome išsimaudyti prie vandens. Dėl savo vandens nebijojimo, nekartą buvau patekusi ir į pavojingą situaciją. Mama iki šiol pasakoja istoriją iš vaikystės, kai visai mūsų šeimai nuvykus išsimaudyti į Nemuną ties Jurbarku, aš pirma nusimečiau visus rūbus ir nėriau tiesiai į vandenį. Ačiū Dievui tada mane išgelbėjo vyresnysis brolis, atbėgęs iš paskos ir ištraukęs mane iš toje vietoje stiprios upės srovės.

Kitą kartą, jau pati prisimenu, kaip tėvų kolektyviniame sode, jau gerokai rudenį, žaidėm su jaunesniuoju broliu prie nedidelio prūdelio bandydami sugauti ir ištraukti varles iš vandens. Tą kartą staiga paslydo koja ir aš kaip nėriau po vandeniu su visais rūbais... Netoli buvusi mama ištraukė už rankos iš kūdros ir sušildžiusi atgaivino mane. Tą šoką iki šiol atsimenu.

Turbūt buvo ir daugiau panašių nuotykių vaikystėje, kurie vėliau, jau man augant, suformavo mano vandens gylio baimę. Jaunystėje daug plaukiojau vasaromis atviruose vandens telkiniuose, o šaltuoju metų laiku lankiau baseiną ir mokiausi kuo geriau plaukti. Tačiau, visada, nuplaukus toliau nuo vandens telkinio kranto arba net giliame baseine, mane, rodos, sukaustydavo ir paralyžiuodavo baimė to, kas yra ten, apačioje. Kiek gilu ten yra? Kokie ten gyviai plaukioja? Kokie augalai želia? Ar ten tamsu ir niūru? Kokie pavojai ten gali slypėti ir sužeisti mane? Neleisdavau sau ilgai ieškoti atsakymų, sukdavau atgal ir visu greičiu lėkdavau atgal į krantą, ten kur galiu kojomis paliesti švarų ir skaidrų dugną, jausti žemę po kojomis, išsigelbėti...

Tačiau praėjusių metų žiemą sulaukiau visiškai naujo iššūkio. Mano mama, kuriai pakvietė mane vykti kartu į kelionę prie Raudonosios jūros, kurios metu, visą savaitę turėsime galimybę išplaukti į jūrą ir nardyti!!! Kelionės man labai patinka! O pasiūlymas atkeliavo žiemą, kai Lietuvoje buvo jau geras pusmetris sniego. Nesunku buvo apsispręsti važiuoti kartu, tačiau mamai iš karto pasakiau, kad į vandenį aš nė kojos nekelsiu. Mama sako: „Kodėl?“ Mano atsakymas buvo trumpas – bijau. Bijau ir taškas. Ir su savo baime tikrai nieko negaliu padaryti. Bent jau tada taip maniau.

Vėliau įvykiai rutuliojosi gan greitai ir man pačiai labai netikėta kryptimis. Gyvenime tikrai esu atsargi, viską apskaičiuojanti ir tikrai neleidžianti sau jokių spontaniškų ir neapgavotų sprendimų. Tačiau, kai paskambino nardymo instruktorius su kuriuo ketinome vykti į kelionę ir pakvietė mane į narų mėgėjų kursus Vilniuje, aš geras 10 minučių aiškinau jam, kaip aš bijau vandens gylio, kaip mane paralyžiuoja baimė, kai nuplaukiu šiek tiek toliau nuo kranto, kaip aš tikrai jokiu būdu negalėsiu praleisti 45 minučių 15-20 metrų gylyje po vandeniu! Pokalbis baigėsi. Tačiau mano galvoje ir mąstyme kažkas pasikeitė. Gal prabilo senasis bebaimis vaikystės vidinis balsas, kuris tiesiog kvietė atgal į vandenį, į bangas, į atvirą jūrą. O gal noras iš tikrųjų pilnai pasinaudoti tokia galimybe, kuri galbūt pasitaikė man tą vienintelį kartą. O gal tai buvo Dievo raginantis balsas pagaliau nugalėti savo klaidingus įsitikinumus, peržnegti savo ribas, ir patirti neapsakomą nuotykį jo sukurtame pasaulyje. Taigi, grįžus vyrui po darbo namo, pasistengiau jį įtikinti, kad man būtinai reikia atsilaisvinti tą savaitgalį nuo visų suplanuotų veiklų bei trijų mažamečių vaikų priežiūros ir patekti į trijų dienų kursus, kad nuvykus į šiltus kraštus, galėčiau su kitais narais panerti į tikrąsias jūros gelmes. Paskambinau instruktoriui ir pasakiau, kad aš persigalvojau, ir kad noriu praeiti visus reikiamus kursus, kad galėčiau nardyti su kitais. Negalėjau pati patikėti savo žodžiais.

Visas pasiruošimas vyko uždarame baseine. Mokymų metu narai mėgėjai turi išmokti ir praktiškai atlikti begales įvairiausių užduočių – nuo įrangos paruošimo nėrimui iki skenduolio nuplukdymo iki kranto arba buvimo vandenyje be oro. Kai kas sekėsi geriau, kai kas sunkiau, tačiau pats buvimas vandenyje atgaivino mano senai užmirštą malonumą. Jau po savaitės su mama sėdėjome lėktuve ir skridome į vieną iš nardymo centrų prie Raudonosios jūros.

Ir man nė nesuvokiant atėjo tas momentas, kai reikėjo žengti tiesų žingsnį stačiai į vandenį į atvirą jūrą, įsidėjus į burną tik iš oro baliono vamzdeliais paduodamo oro reguliatorių ir nerti gilyn į panašiai 15-os metrų gilį! Tiesą pasakius pirmus nėrimus aš nemačiau nei žuvyčių, nei koralų nei kitų narų – vien tik savo instruktoriaus nugarą. Buvo sunku susigaudyti, kaip turiu reguliuoti kvėpavimą ir orą liemenėje, kad nenukrisčiau ant koralais nusėto dugno ir, svarbiausia, neiškilčiau į vandens paviršių nekontroliuojamai. Sunku papasakoti, kokie jausmai ir mintys virė mano galvoje tuo metu, tačiau, po kelių dienų praktikos, man pavyko išmokti valdyti visą įrangą ir pagaliau pradėjau dairytis aplink.

O tada aš pamačiau, ko gyvenime nebuvau mačiusi! Niekada net nepagavojau, kad ir pamatysiu! Nuostabios visų vaivorykštės spalvų didelės ir mažos koralų žuvys, įvairiausių formų ir dydžio koralai, jūrų žvaigždės ir kita. Kiekvieną kartą nerdavome skirtingose vietose, todėl pabuvome prie skirtingų jūros reljefų, teko plaukti ir virš bedugnės, kai šalia buvo vien tik stati uolieta siena, o iš kitos pusės narai matė tolumoje didžiąsias rajas. Daug praktikos turintys narai po vandeniu iš tiesų ieško kuo daugiau pamatyto įvairių rūšių žuvų, vėžlių ir kt. grožybių. Tai neišpasakytas nuostabus pasaulis, kuriame neegzistuoja laikas, dienotvarkės, rūpesčiai. Jūros dugnas – vieta, kur Dievas sukūrė viską taip tobulai ir niekas taip greitai nesugriaus jo numatytos tvarkos.

Nardymas atvirame vandenyje man taip patiko, kad grįždama atgal namo, mąsčiau, kaip galėčiau daugiau ir dažniau tai daryti. Vieną kartą pabuvus atviroje jūroje, jaučiu, kaip ji toliau mane traukia ir kiek džiaugsmo ir pažinimo nori man suteikti. Dėkoju savo mamai, kuri pirma išdrįso nugalėti ir savo gylio baimę ir mane pasiėmė į nepamirštamą kelionę. AČIŪ JUMS! Taip pat dėkoju Dievui už sugrąžintą drąsą ir ryžtą peržengti savo ribas, kad galėčiau pamatyti pilną ir nepakartojamą jo povandeninės kūrinijos grožį.