Visą mėnesį vėl dingusi nuo elektros prietaisų... Kai paskutinėmis gegužės mėn. savaitėmis žmonės jau man į akis sakė: "Atrodai pavargusi", "Ar tu tikrai tokia pavargusi? "Tu pailsėk, pailsėk..." tai nusprendžiau, kad reikia mest per langą visus kompus ir telefonus, ir užsiimti tuo, kas mane pasotina, pripildo, atgaivina ir praturtina.
O tokiems atvejams jau netinka kelių šimtų puslapių knygos, mažiausiai reikia kokių 6oo. Tai va taip ir ėmiausi Solženycino, Nobelio premijos laureato (1970), kurį prirodė mama. Ji sakė man: "Skaityk šitą, tikrai patiks ir bus įdomu." Taip ir yra...
Kaip galima beveik 800 puslapių knygą pristatyti viename, nereikšmingame "pranešimų rašymo" langelyje? O tuo labiau, kad nėra įprastinio veiksmo, kurį lengva būtų čia papasakoti - autorius visame romane vaizduoja 1949 m. Kalėdų išvakarių (šeštadienio), laisvojo sekmadienio ir sekančio pirmadienio įvykius.
O kaip įžvalgiai jis piešia žmonių istorijų paveikslus, vienodai parodydamas ir vargšus kalinius intelektualus, ir majorus, pulkininkus ir generolus... Visą Rusiją, gyvenančią košmaruose dėl vieno neužaugos, "Pasaulio imperatoriaus".
Viena citata man labai gražiai apibendrino apie ką šis autoriaus autobiografiniais įvykiais paremtas romanas:
p. 628 Na taip, jis (paveikslas) dar nenutapytas. Ir galbūt visai ne toks. Svarbu - pavadinimas, idėja. Rusijoj būta konservatorių, reformatorių, valstybės veikėjų - jų nebėra. Rusijoj būta šventikų, pranašų, apsišaukėlių Dievo žodžio skelbėjų, eretikų, atskalūnų - jų nebėra. Rusijoj būta rašytojų, filosofų, istorikų, sociologų, ekonomistų - jų nebėra. Pagaliau būta revoliucionierių, konspiratorių, sprogdintojų, maištininkų - jų taip pat nebėra. Būta amatininkų, pasirišusių plaukus juostelėmis, sėjėjų su ilgomis iki liemens barzdomis, valstiečių su trikinkėmis, smagių kazokų, laisvųjų valkatų, 0 nieko, nieko nebėra! Gauruota juoda letena sugriebė juos visus per pirmąjį tuziną metų. Bet vienas šaltinėlis prasismelkė pro tą marą - tai mes, techninis elitas. Vis dėlto mes, inžinieriai ir mokslininkai buvome šaudomi kur kas mažiau negu kiti. Mat ideologiją jiems gali sukurti kiekvienas plevėsa, o fizika klauso tiktai šeimininko balso. Ir štai mes išlikome, o mūsų brolių nebėra. Kam gi dera paveldėti humanitarinio elito priedermę - ar ne mums? Jeigu mes neįsikišime , tai kas?.. Nejaugi nesugebėsime? Esam pasvėrę Sirijų B ir išmatavę elektronų peršokimus - nejaugi pasiklysime visuomenėje? Bet ką mes darom? Šitose šaraškėse (spec. kalėjimai) kuriame jiems reaktyvinius variklius! fau raketas! slaptą telefoniją! ir galbūt atominę bombą? - kad tiktai mums būtų gera! Ir įdomu? Tai koks gi mes elitas, jeigu taip lengva mus nupirkti?"
Knygos dar nebaigiau, bet jaučiu, kad viskas paaiškės tik pačioje pabaigoje...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą