Vakar pabaigiau dar vieną puikią knygą. Šiais metais perskaičiau kelis gerus istorinius romanus (skaičiau apie krikščionybės plitimą Romos imperijoje, bent dvi knygas apie Afganistaną).
Šį kartą tai buvo Mika Waltari knygą "Mirties angelas", kuriame pasakojamas Konstantinopolio (dabartinio Stambulo) žlugimas. Šis miestas buvo laikomas antrąja Roma, paskutiniu krikščionių didžiuoju miestu Azijoje. 1453 m. Turkų sultonas Muchamedas nukariavo šį miestą, nugriovė bažnyčias, nužudė imperatorių bei vietinius graikų didikus ir miestą pavertė nauja musulmonų sostine.
Dalinuosi keliomis ištraukomis, kurios, man atrodo, ir šiandien lygiai taip aktualios ir realios Vakarų Europai.
"Vakarų kraštai kartu su Konstantinopoliu nuskęs naktyje. Konstantinopolis - paskutinis krikščionių vilties šviesulėlis. Leidę jam užgesti jie patys nusikals likimą.
- Ir koks gi bus Vakarų kraštų likimas?
- Kūnas liks be sielos, gyvenimas - be vilties, vergystė, tokia beviltiška, kad vergas jau nebežinos esąs vergas. Turtai, neteikiantys džiaugsmo, ištaiga, neteikianti malonumo. Dvasios mirtis."
p. 75
"Apie pusiaudienį sugrįžau prie didžiojo Soboro (tai buvo pats didžiausias Sofijos soboras, mano past.) ir pamačiau iš uosto jūron lėtai išplaukiančius, giliai krovinių gramzdinamus paskutiniuosius krikščionių laivus. Tačiau nei vienas turkų laivas jų nesivijo. Gūsingam šiaurės vėjui pučiant laivų burės išsipūtė, o ant stiebų plazdeno daugybės nenugalimų krikščionių šalių vėliavėlės, atsisveikindamos su mirštančiu Konstantinopoliu.
- Nuneškite krikščionims žinią apie mirtį! - šaukiau. - Sudrebinkite Vakarų šalis! Po mūsų ateis jūsų eilė. Nejau nematote Europon slenkančios nakties!"
p. 313
"Sultoną lydėjusieji aukšti islamo mokytojai bei dervišai sušuko atėjus pusiaudienį. Sultonas įsakė atnešti vandens ir, janyčarams paskubomis išvedus šventikus, apsiplovė, kaip liepa Koranas. Paskui basas užlipo ant altoriaus, sutrypė kryžių, atgręžė veidą į rytus ir pirmas pasimeldė. Jo palyda ir bažnyčion susigrūdę kariai daugybę kartų tiesės ir lenkėsi, kakta paliesdami grindis, mahometiška malda paskirdami puikiausią krikščionių soborą Alachui."
p. 315
Prieš kelis metus mes su Artūru keliavome po Turkiją. Net keturias dienas praleidome Stambule, aplankydami ir didįjį Sofijos soborą, ir vandens talpyklas, sultono rūmus bei pagrindinę turkų mečetę Mėlynąją Mečetę. Gaila, kad tada nebuvau skaičiusi šios knygos, bet ir šiai dienai dar puikiai atsimenu apdulkėjusias, papilkėjusias bei ištuštėjusias Kristaus bažnyčios liekanas ant Bosforo sąsiaurio smaigalio.
Sauni knyga, kaip tik baigiau ja skaityti! Esu perskaiciusidaug meiles romanu ir esu ju fane, bet siuo metu mane kazkodel traukia istorine ir karo tematikos literatura, si knyga taip pat paliko gera ispudi!
AtsakytiPanaikinti