Vitos dienorastis

Teodoras - 2 metai, 9 mėn.

2012-01-03T11:30:00.000-08:00

Kas turi panašaus amžiaus vaikus, gerai žino, ką reiškia stebuklingas žodelis - "Pats". Ir neduok, Die, kas nors netyčia pabandė padaryti, ką nors už mane...

Šv. Kalėdos namie

2011-12-24T14:02:00.000-08:00

Svetingumas II

2011-12-09T01:51:00.000-08:00

Man labai patinka ši, vaikams pritaikytoje Biblijoje, papasakota istorija. Norėčiau, kad ji taptų mano gyvenimo dalimi. Noriu dalyvauti dangiškoje puotoje tiek čia, žemėje, tiek danguje.
Gražaus jums advento!

Kartą į svečius Jėzų pakvietė labai turtingas žmogus. Kol svečiai valgė, Jėzus jiems papasakojo istoriją.

"Vienas turtuolis sugalvojo iškelti didelę puotą. Jis sudarė ilgą sąrašą tų, kuriuos norėtų matyti prie šventinio stalo, ir iš anksto išsiuntinėjo pakvietimus, kad nieko nepamirštų ir duotų svečiams laiko pasiruošti.
Jo tarnai daug dirbo, ruošdami šventę. Jie gamino gardžiausius ir įmantriausius valgius, pirko geriausią vyną... Kiekvienam svečiui buvo priskirta vieta prie turtingo stalo. Salę papuošė gėlėmis.
Kai viskas buvo sutvarkyta, šeimininkas padėkojo savo ištikimiems tarnams už tai, kad šie taip greitai ir gerai viską paruošė.
- Na, viskas tvarkoj, - pasakė jis, - laikas kviesti svečius.
Jis galvojo, kad pakviestieji, pasipuošę geriausiais savo drabužiais, nekantraudami laukia kvietimo. Bet jam teko nusivilti.
Tarnas pasibeldė į pirmojo kviestinio duris:
- Sveiki gyvi! Šeimininkas kviečia jus ateiti - viskas paruošta šventei.
- Ach, kaip apmaudu! - atsakė šis. - Tačiau šiandien aš niekaip negaliu ateiti: tik ką pirkau plotelį žemės ir einu jo apžiūrėti.
- Labai kvaila, - išeidamas pagalvojo tarnas. - Kas gi perka žemę iš anksto nepažiūrėjęs, kokia gi ji?
Atėjęs pas antrąjį kviestinį, jam pasakė:
- Mano šeimininkas prašo jus ateiti - vakarienė paruošta!
- Ne, niekaip negaliu, - atsakė šis, - aš tik ką pirkau penkis jungus jaučių ir einu jų išmėginti.
Kas per nesąmonė, - pagalvojo tarnas. Kaipgi galima pirkti penkias poras darbinių jaučių, prieš tai jų neišbandžius?
Po to jis pasibeldė į trečiojo kviestinio duris ir pasakė:
- Šeimininkas kviečia jus į puotą, viskas paruošta, jis nekantraudamas jūsų laukia!
- Kaip gaila! Bet aš vedžiau, ir niekaip negaliu ateiti į puotą, - atsakė šis.
- Keista, - pagalvojo tarnas, - kodėl gi negalima ateiti į svečius, jeigu jau vedęs? Ir jis išėjo.
Pagal sąrašą apėjęs visus kviestinius, tarnas grįžo pas savo šeimininką. Turtuolis stovėjo puikaus savo namo prieangyje, laukdamas svečių.
- Kurgi svečiai? - nustebęs paklausė jis tarno, kai pamatė, kad šis grįžo vienas, be svečių.
Tarnas paaiškino, kad jie visi, dėl tam tikrų priežasčių atsisakė ateiti į puotą. \
- Kokie grubūs, neišauklėti žmonės, - pasipiktino jis.
Jis įėjo į salę ir nužvelgė valgiais nukrautus stalus.
- Aš žinau, ką daryti! - pasakė jis. - Eik į miestą, - liepė jis tarnui, - apeik visas gatves ir surink čionai visus vargšus, aklus, luošus, kuriuos ten rasi. Sakyk, kad aš juos kviečiu į šventę.
Tarnas išvyko į miestą vykdyti įsakymo. Ir greitai į turtuolio namą patraukė minia vargšų, ligonių, atsiliepusių į kvietimą.
- Gerai, - tarė šeimininkas, - tačiau liko dar daug laisvų vietų. Apeik aplinkinius kaimus ir pakviesk kiekvieną, kurį sutiksi, į mano puotą.
Ir tarnas ėmėsi vykdyti įsakymą, eidamas iš kaimo į kaimą. Vargšai netikėjo savo ausimis ir skubėjo paskui jį į šventę.
- Galų gale, - pasakė Jėzus, - namas prisipildė žmonių, kurie iš tiesų džiaugėsi, kad pakviesti. Tai gi, kurie atsisakė ateiti, prarado bet kokį svetingojo šeimininko palankumą.

Taip ir su Dievo karalyste, - tęsė Kristus, kreipdamasis į tuos, kurie sėdėjo su Juo prie stalo. - Kai pats Dievas kviečia jus, skubėkite atsakyti - taip!"

Cituojama iš: Naujasis Testamentas. Biblijos pasakojimai patiems mažiausiams. Penni Frank, Leidykla Jona, 1998 m.

Svetingumas. Arba kodėl aš nebepergyvenu dėl žmonių skaičiaus prie pietų stalo?

2011-11-18T12:49:00.000-08:00

Kiek iš jūsų, pristatydami lietuvius užsieniečiui, pasakotumėte apie lietuvių vaišingumą ir svetingumą? Nežinau kaip jūs, bet aš visad maniau, kad lietuviai tikrai yra iš tų, kurie kviečiasi vieni kitus į svečius, rengia vaišes, švenčia šventes, leidžia kartu laiką su kaimynais ir giminaičiais. Man atrodė, kad Lietuvoje žmonės dalinasi tuo ką turi (kad ir labai nedaug), jiems tiesiog gera bendrauti ne tik savo šeimos tarpe, bet ir su draugais ar svečiais iš kitų šalių.

Bet vat praėjusį savaitgalį vienai nakčiai buvom apsistoję pas pažįstamus Klaipėdoje. Jie, žmonės iš Amerikos, Lietuvoje gyvena beveik 10 metų, dirba Lietuvos Krikščioniškame Universitete LCC. Mes taip smagiai leidom laiką su jais, o Styvas staiga ir sako: "Jūs tokie faini žmonės, taip smagu turėti jus svečiuose. Mes net ir neatsimenam, kad kada nors kokie lietuviai būtų mus pasikvietę į svečius." Mes su Artūru negalėjom tuo patikėt! Tai kur gi tas apdainuotas lietuvišvas svetingumas??? Ir Vilniuje pažįstame užsieniečių, kurie gyvena čia daugiau nei 10 ar 15 metų, o jokie lietuviai taip ir nėra atvėrę savo namų durų jiems.
Vieną kart, kai dar gyvenom Fabijoniškėse, 16-ame "betoninės monolitkės" aukšte, išdrįsom į svečius pasikviesti šeimą, auginančią 6 berniukus. O pakvietimas šeimai su dešimt vaikų taip pat jau pakeliui. :)

Namų atvirumas buvo praktikuojamas mano šeimoje. Mano gimtuose namuose Šiauliuose nuolat būdavo priimami "visokio plauko" svečiai: skautai (na tie, miško broliai); brolių draugeliai, vieną tokį atsimenu dar iš Vakarų Vokietijos pirmaisiais nepriklausomybės metais (jis paparašė mūsų pusryčiams sausų dribsnių, o mes apie tokius net nežinojom); tėčio ligoninės svečiai (psichiatrai) iš viso pasaulio; mano mokyklos užsieniečiai svečiai, mūsų giminės iš Sibiro, o kažkada atvyko ir mes, vaikai, priėmėm namuose visisiškai nepažįstamą giminaitę, kuri vakarienei paprašė juodos duonos, mirkytos aliejuje, su pjaustytais svogūnais?! Galėčiau daug čia vardinti, bet gal nebeverta. Atsimenu tik tiek, kad mama visad dėdavo ant stalo tiesiog tai, ką turėdavo šaldytuve. Niekas nelakstydavo pirkinėti jokių ypatingų produktų, niekas ant blakstienų nestovėdavo bandydamas "iš"rodyti toks, koks iš tikrųjų nėra. Mes, vaikai, visi pagrodavom savo muzikos mokyklos repertuarą, parodydavom nuotraukų albumus, o kai jau suaugusieji pakviesdavo deserto turėdavom itin nuožmiai jį saugoti, nes būtinai koks brolis T., J. ar G. stengdavosi "pavogti" tą vienintelį tau skirtą gabalėlį torto. Beje, turbūt ir nepaminėjau, kad mano tėvų namuose, kai aš augau, gyveno pilni 8 žmonės.

Pastarąjį mėnesį tik ir priiminėjau svečius. Virtuvėje kabantis kalendorius pildėsi ir pildėsi naujais įrašais. Turėjome jų iš visokių pasaulio kraštų - Vilties festivalio darbuotojus iš Rusijos, Moldovos ir Ukrainos, anksčiau Lietuvoje gyvenusius misionierius iš JAV, mūsų seną draugą su žmona iš Airijos bei britų porą šiuo metu gyvenančius Indonezijoj. Ir ne tik užsieniečius mums tenka priimti, mums labai labai smagu, kai atvažiuoja mūsų draugai su kuo daugiau vaikų. Tada juk ir mūsų berniukams tikra šventė! Kai Adomas išgirsta, kad mes laukiame svečių, pirmas klausimas visada būna: "Mama, o ar tie svečiai turi vaikų?", antras klausimas: "Mama, o tie svečiai kalba lietuviškai?" Jiems smagu, kai abu atsakymai yra teigiami. :)

Aš jau daug kartų patyriau, kad nebeverta pergyventi dėl to, ką padėsiu svečiams ant stalo. Dažniausiai visko užtenka iki soties. Dar daugiau - visada maisto lieka ir kitai dienai. O ir svečiai juk atvažiuoja ne tuščiom :) Bet šį kartą patyriau tikrą išbandymą. Kelias dienas iš eilės turėjau dirbti "samdomam darbe" (apie tai, kur daugiau tenka dirbti parašysiu kitąkart :)), o namie jau laukė svečiai - alkani po visos dienos :) Taigi, kad daugiau neužtrukti mieste parduotuvėj, skubėjau namo pas namiškius ir svečius. Šiaip taip pavyko vaikus surikiuot ir ėmiausi vakarienės. Žinojau, kad spintelėj rasiu makaronų ir dar paskutinę skardinę savo sultyse konservuotų pomidorų. Kai jau į verdantį vandenį ėmiausi pilti makaronus, pagalvojau, Dieve, kaip to vieno maišelio (ir netgi vos 400gr.!) užteks tai visai kompanijai (5+3) prie mūsų stalo? Ir kiek gi mėsos-pomidorų padažo išeis iš tų dviejų gabalėlių vištienos ir vienos skardinės pomidorų? Tokiu momentu lieka vienintelė išeitis - maisto laiminimas. Sau tyliai meldžiausi: "Dieve, prašau, padaryk taip, kad visiems užtektų." Ir kaip visad, tai pasitvirtino darsyk - visi ne tik gardžiai pavalgė, vyrai dar gavo ir po antrą porciją "dabafkės", o kai ėmiausi indų plovimo, puode radau dar ir padažo likutį. Taigi, skanesnis kąsnelis liko ir mūsų kalei Dūdai. Argi nenuostabu?

Kaip manot, kas pasikeistų, jeigu žmonės daugiau vieni kitus kviestųsi į svečius? Atvertų savo namus. Pasidalintų tuo, ką turi, kuo gyvena, kas džiugina ir neramina. Norėčiau, kad užsieniečiai, atvykę į Lietuvą trumpam ar ilgam, patirtų tikrą mūsų šalies gyvenimą "iš vidaus" - pamatytų, kaip paprastai, kukliai, bet laimingai mes gyvenam. Norėčiau, kad bažnyčioje žmonės kiekvieną sekmadienį pasikviestų vieną nepažįstamą šeimą ar savo šeimos neturintį artimą. Norėčiau, kad giminaičiai susitiktų vakarienei ne tik per vestuves ar laidotuves. Turbūt tada ir taptume svetinga tauta.

Būkit palaiminti.

Paskutinis vaizdelis iš daugiavaikės šeimos gyvenimo:
Kai jau maistas garuoja ant stalo, šeimos galva-tėtis, paklausia: "Kas norit padėkot už maistą?" Ir kai pirmą kartą pats mažiausias dviejų su puse Teodoras pradėjo dėkoti už maistą, jis tepasakė tris žodžius: "Guma, čipsai, amen."

Kodėl aš pamėgau lyginimą?

2011-10-25T01:05:00.000-07:00

Anksčiau aš nelygindavau rūbų taip atsakingai ir su dėmesiu. Išlygindavau tik pačius būtiniausius daiktus, pvz. vyriškus marškinius ar savo marškėlius. Paskui, kai gimė mažiukai, aš jau visai nieko nelygindavau, pasirinkdavau nešioti rūbus, kurie nesiglamžo.
Vaikiškų rūbų aš nelygindavau iš vis niekada. Kokia gi prasmė? Juos tik meti į skalbimo mašiną, vėl trauki, džiovini, ir vėl meti atgal į skalbinių dėžę.

Taigi, kas man atsitiko?
Šį pavasarį, kai viešėjau Vokietijoje, gavau dovanų kelis maišus berniukiškų rūbelių. Jie parkeliavo pas mus į namus, aš pradėjau imti juos iš maišų ir nustėrau: jie buvo tokie tvarkingi, gražus, švarūs. Aš žinojau, kad juos nešiojo toks pat padykęs keturmetis berniukas, kaip ir mano Benjaminas, o jo išaugtiniai rūbeliai atrodė kaip nauji. Sekanti mintis buvo apie tai, kad turbūt tie rūbai ya tokie gražūs, kad mama juos tiesiog nuoširdžiai išlygino.

Tai ir aš, norėdama pasistengti dėl savo vaikų, nusprendžiau pradėti lyginti (nors ir vienai dienai) visus mūsų rūbus. O kad tas laikas būtų tikrai vertingas, aš visą laiką pasileidžiu klausytis kitose bažnyčiose pamokslaujamų pamokslų. Dabar dažniausiai klausau Klaipėdos miesto bažnyčios internetinėje svetainėje talpinamų pamokslų. Ištaikau kokį tinkamą momebtą savaitgalį, išleidžiu vaikus žaisti į kiemą, mažajį paguldau pogulio ir pasineriu į Dievo Žodį.

Man tikrai patinka lyginimas. Dar daugiau, man patinka gyvai pamokslaujamas Dievo Žodis.

Savaitgalis su pusseserėmis- Ruduo 2011

2011-10-07T05:33:00.000-07:00

Praėjusį savaitgalį pas mus svečiavosi vienos laukiamiausių ir mylimiausių mergaičių "ant šio svieto" - mano brolio Gedimino dukros: Barbora, Saulė ir Liepa. Kadangi vaikų amžius panašus, dažniausiai man tokiais savaitgaliais niekuo nereikia rūpinti. (Na, išskyrus maistu ir patalyne:))

Vaikai tiesiog nuostabiai žaidė

Dėliodami visokius namus, parduotuves, paštą, degalines ir t.t.

O aš sau ilsėjausi "ant sofos" :)

Na, o antrą dieną, mes jau turime tradiciją, išeiti pasivaikščiojimui po mišką. Toliau turbūt komentuoti jau ir nebūtina..

Dar nepaminėjau, kad su mumis kartu buvo ir mano sesuo Onytė. Tai bent mergaičių buvo užderėję!!!

Paskui jau skubėjom namo, nes mažieji skrandukai jau laukė pietų !

Savaitgalis su seneliais Šiauliuose

2011-10-07T01:03:00.000-07:00

Kadangi ir šiaip turiu visokio kitokio darbo prie PC, tai žymiai rečiau tenka papildyti savo blogą naujienomis. Bet tai nereiškia, kad nieko nevyksta įdomaus šiame gražiame pasaulyje ir mano gyvenime...

Rugsėjo antroj pusėj vieną savaitgalį gerai "pasisplėpėm" pas mano tėvukus Šiauliuose. O Benjaminui tai išvis nuskilo, nes gavo dovanų savo pirmąjį dviratį dviratuką...

O likusiems dviems teko pasitenkinti vienu ir dar senu.

Tereikėjo 15-20 min. ir dviratis jo jau klausė.

O pavakare jau ruošėmės pirčiai ir vakarienei pagamintai lauko židinyje. Kiekvienas anūkas turėjo po glėbį malkų prinešti į senelio pirtį.

Močiūtė kaip niekad laiminga, galėdama pasidžiaugti berniukais...

Teodors gavo Coca-colos

O Adomėlis savo iškritusius dantukus rodė :)

Aš pučiau fenu ugnį židinyje (ir dar skanau vyno gavau :))

O Adomėlis, pagavęs fotiką, padarė keletą gražių gamtos nuotraukų, kokių aš net nesugalvoju padaryt...

Vakarėlis su bendradarbiais :)

2011-10-07T00:49:00.000-07:00

Praėjusią savaitę į savo namus pasikvietėme mano bendradarbius. Prieš tai visi kartu buvome Belmonto nuotykių parke, o paskui sugrįžom pas mus bendrai vakarienei ir "pramogoms".

O vat čia jau ir pramogos, nes vaikai padarė tokį Talentų pasirodymą, kad galvojom galvos mums nulėks... :)

Ką man reikės prisiminti, kai kitais metais važiuosiu atostogauti į Palangą

2011-08-16T13:12:00.000-07:00

Šiais metais atėjo ir mano eilė tikroms atostogoms: jūra, karštas oras, jokių atsakomybių, jokio dienos režimo, jokių vyrų (nei mažų, nei didelių:), pakankamai pirkinių, naktinių pasivaikščiojimų ir koncertų.

Įdomiausia buvo pliaže stebėti kitas mamas ir močiutes atvykusias į Palangą su būriais mažylių. Dėkui Dievui, kad aš buvau be vaikų ir nebuvau viena iš jų (truputį siaubą keliančių :):):)).

Taigi, ką man reikia prisiminti, kai jau su vaikais išsiruošiu į Palangą:

Atvykstant į Palangą, būtina iš karto sustoti erdvioje ir naujoje Maximoje Kretingoje. Maxima įsikūrusi tiesiog šalia kelio, ateinančio nuo Telšių ir Plungės. Parduotuvėje svarbu nusipirkti VISKO VISAI SAVAITEI, kad jokiu būdu netektų Palangoj eiti į vieną iš dviejų parduotuvių, kurios eilės tikrai kilometrinės...
Toje pačioje Kretingos Maximoje BŪTINA pasiimti grynų pinigų iš bankomato. Tikimybė, kad čia eilė bus tik 2-3 žmonės (Palangoj gali tekti palaukti ir dešimtiems žmonių eilėje). O Palangoj tikrai praves turėti su savim grynus pinigėlius.
Jeigu ir toliau apsistosiu toje pačioje vietoje, patartina pusryčiams gaminti tik dribsnius su pienu. Kepant ar verdant ką nors, teks labai ilgai laukti, kol įkais viryklė.
Ruošiantis į pliažą, patartina kiekvienam šeimos nariui pasiimti po savo atskirą kuprinę, kad ant savo petukų galėtų neštis savo daiktelius:

po vieną rankšluostį (tikrai nereikia jokių kilimėlių ir patiesalėlių);
neimti į pliažą su savim grynų pinigų, tada taip ramu, taip ramu, kai pro šalį ištisai šaukia: "Šaltas alus, karšti čeburekai, kepta duona..."

Išėjus prie jūros kelioms valandoms, galima rasti tokį reliktą kaip "Vaikų paplūdimys". Jis panašiai toje vietoje, kur išėjimas nuo Birutės kalno. Visą laiką vaikus stebi keli gelbėtojai, jūroje plūdurais atitverta saugi zona. O vietos aplink tiek daug, tiek daug, kad viena penkių asmenų šeimynėlė gali sau turėti didžiulią erdvę.
Kretingos turgus vyksta trečiadienį ir šeštadienį! Ten būtina važiuoti be vyrų ir be vaikų! Ir geriausia iš kart traukti prie priekabų, nes ten viskas po 1Lt. Šį kart ten užtrukom geras tris valandas...
Norėdama gerai pailsėti, aš privalau palikti namuose visus dienos režimus, "galima-negalima" formuluotes ir šiaip norą reguliuoti žmonėms gyvenimą.

O čia kelios nuotraukos iš mano ir mano sesutės atostogų Lietuvoje...

Vienos daugiavaikės mamos nuotykiai Akropolyje

2011-07-25T02:41:00.000-07:00

Vakar turėjau kelias laisvas valandas mieste, todėl nusprendžiau neskubėti lėkti namo ir nuvažiuoti į Akropolį.
Tokių didelių parduotuvių, jeigu tik įmanoma, vengiu iš visų jėgų. Manau, kad Lietuva ir taip visa Maximos kišenėje. Tai žudo smulkų verslą ir suryja šeimos laiką... Nevažiuoja ir nesiperku XXX Maximose, jos klesti ir be mano pinigų...

Bet kadangi buvo sekmadienis, o man reikėjo tokių paslaugų :), kokių niekas kitas nepadarys per išeigines, su savo trimis vaikais nuvykau ten. Jau kylant į Ozo kalną, pradėjau kaip kokia užsikirtusi plokštelė kartoti pagrindinę vakaro frazę: "Mes einame pasivaikščioti po Akropolį. Nieko aš jums nepirksiu. Viską tik galima pasižiūrėti. Nieko negalima liesti. Jokių žaislų šiandien nebus. Aš neturiu pinigų." :)

Taigi, kai jau sustabdžiau automobilį ir, prigrasinusi Adomui laikyti už rankos broliuką, ėmiau patį mažiausią iš kėdutės, pamačiau, kad jo kelnytės jau šlapios... O aš, kaip pastaruoju metu dažnai būna, taip ir pamiršau pasiimti iš namų extra rūbų paketą. Ką gi eisim taip, negi važiuosim namo, kai jau visai šalia ta parduotuvė?
Ir pagalvoju, kaip gerai, kad gyvenam šalia miško ir ten niekas negirdi ir nemato, kai atsitinka tokios nelaimės.

Deduosi du iš trijų į didyjį parduotuvės vežimą ir įeinu į daiktų ir pramogų muziejų. (Juk ten nieko negalima liesti!) Kadangi mano tikslas - foto prekių parduotuvė, - visai šalia įėjimo, džiaugiuosi, kad taip greitai pavyks padaryti svarbiausią darbą. Na ir ką, tik įvažiavus į siaurutę parduotuvę, vėl iš naujo pradedu: "Prašau nieko neliesti. Adomai, prašau nieko neliesti. Beni, prašau nelipti iš vežimo. Adomai, aš tau sakiau, neliesk tų stiklinių rėmelių." Kol pati suspaudau ant ekrano visas knopkes savo nuotraukų užsakymui, jaučiuosi taip, lyg jau galėčiau dingti iš ten kuo greičiau. Kadangi nuotraukų teks laukti valandą, stumiuosi muziejaus koridorias toliau.

Pakeliui sutinkam mašinyčių-automatų, ant kurių leidžiu visiems vaikams pabūti. Ištraukiu iš ten tik tada, kai pažadu, kad ir toliau bus tų mašinų, ir jie galės jas išbandyti. O kai jau sustojam prie sekančios, tai pakėlus akis pamatom vieną iš žaislų parduotuvių su Lego miestu vitrinoje... Didysis jau seniai ten šmirinėja tarp lentynų, mažuosius, vis dar laikydama didžiajame vežime, privežu pažiūrėti to magiško pasaulio.

Toliau kartoju kaip užvesta: "Prašau nieko neimti. Mes čia nieko nepirksim. Galima viską tik pažiūrėti."

Ir taip aš keliauju pro didyjį malūną, pro dekratyvinį fontaną, kuriame vienas vos neišsimaudo, pro pačią nusotabiausią didžąją M (stands for McDonalds) link kitų gerųjų mašinyčių. Tuomet prisimenu svarbiausią info ir sakau vaikams: "Prašau man iš anksto pasakyti, jeigu jūs norėsite į tualetą. Aš jums taip greitai čia nerasiu." Ok, kol kas niekas nenori...:)
Priėję galą koridoriaus, dar randame tris mašinytes-automatus, prie kurių vaikų balso tonas jau žymiai didesnis, negu tik ką tik įėjus į muziejų. Čia jau matau, kavinėje ramiai sėdinčių moteriškių pakraupusius žvilgsnius į mane: "O siaube, kas čia per do triukšmas!" O tada vyriausias, pamatęs Kikos parduotuvę, primena man, kad aš jam dar gimtadienio dovanos nenupirkau ir tempiasi mane ieškoti žuvytės Gaidelio.
Ten mano tirada tęsiasi toliau: "Beni, jeigu tu tuojau pat neįlipsi į vežimą, aš tave nuvesiu į mašiną ir prisegsiu." arba "Beni, jeigu tu tuojau neįlipsi į vežimą, aš nepirksiu tau ledų McD`e".

Grįžtam kita puse koridoriaus ir staiga girdžiu: "Mama, aš noriu sysiu." Ir ieškau, ieškau aš tos vietos ypatingos. Šiaip ne taip randam laiku, bet kai mauna jie pro bendras berniukų ir mergaičių duris į tą tuliką, tai aš net nežinau nuo kur jų ir pradėti ieškoti. Paskui nusprendžiu, kad ir pati noriu, o jie tesižino sau...
Vaikus randu pagal balsus :)

Kai jau valandos lieka visai mažai, nusprendžiu, kad mes visi keturi tikrai nusipelnėme prizo - ir suku į McD. Atstoviu eilę, o tuo tarpu maniškiai visi lauk iš to pačio didžiojo vežimo ir prie Happy Meal`o žaisliukų stendo. Gražiai vaikams paaiškinu, kad kievienam nupirksiu po vieną daiktą ir leidžiu pasirinkti ką - mėsainį, vištienos gabaliukų ar ledų. Kai jau sukuosi daryti užsakymą man tiesiai po nosimi užlenda merginą ir užsisakinėja. Aš bandau du kartus į ją mandagiai ir tyliai kreiptis, kad kaip tik čia buvo mano eilė. Ji nereaguoja. Aš, pabaknsoju jai į nugarą ir sakau: "Man taip sunku eilėje laukti su vaikais, o jūs man tiesiai užlindote prieš nosį. Ji žiūri į mane ir sako: Shto vi chatite?" Aha, tada aš jai tą patį rusiškai paaiškinu. Rezultatas nulinis, mat užsakymas jau įvestas į kasą. Nieko, nepykstu, gal tikrai ji nematė manęs ir mano trijų vaikų eilėje prie pat kasos:)

O kai visi mandagiai sėdim prie staliukų ir valgom savo skanėstus, aš džiaugiuosi kad diena iš dienos mokau savo vaikus kaip reikia elgtis prie stalo. Tada sakau jiems: "Jeigu ir toliau namuose gražiai valgysite prie stalo, galėsime čia atvažiuoti dažniau". Visko reikia mokyti. Visko! Adomas dar prideda: "McD`e labai skanu, o mama gamina sveiką maistą:)" O jau visai dideliam vaikų ir mano džiaugsmui gauname McD spalvotų balionų.

Pasiimu savo nuotraukas ir traukiu su vaikais į lauką. Misija įvykdyta. Už tai laukia dar vienas džiaugsmas vaikams ir ramybė man - Akropolio vaikų žaidimo aikštelė. Tiesiu taikymu suku prie artimiausio suoliuko ir atsisėdus mankštinu kojų pėdas - pavargau...

Nelaiku prižadintas

Pas savo pussereses

Mokomės, mokomės

Yra ar nėra?

2011-07-25T01:45:00.001-07:00

Kartą vienas protingas profesorius universitete uždavė savo studentams tokį klausimą: „Ar visą tai, kas egzistuoja, sukūrė Dievas?“

Vienas studentas drąsiai atsakė: „Taip, sukūrė Dievas“.

„Dievas viską sukūrė?“ – paklausė profesorius.

„Taip, sere.“ – atsakė studentas.

Profesorius paklausė: „Jeigu Dievas viską sukūrė, reiškia, Dievas sukūrė blogį, jeigu jau blogis egzistuoja. Ir pagal tą principą, kad mūsų darbai parodo, kas mes esame, reiškia, kad Dievas yra blogis“.

Studentas nutilo, išgirdęs tokį atsakymą. Profesorius buvo labai savimi patenkintas. Jis pasigyrė studentams, jog dar kartą įrodė, kad tikėjimas Dievu – tai mitas. Nes sąvokos „Dievas“ ir „blogis“ prieštarauja viena kitai ir viena kitą paneigia.

Kitas studentas pakėlė ranką ir paklausė: „Ar galiu Jums užduoti klausimą, profesoriau?“

„Žinoma“, – atsakė profesorius.

Studentas atsistojo ir paklausė: „Profesoriau, ar egzistuoja šaltis?“

„Kas per klausimas? Žinoma, egzistuoja. Ar tau niekada nebuvo šalta?“

Studentai prapliupo juokais iš jaunuolio klausimo.

Jaunuolis atsakė: „Iš tiesų, sere, šalčio nėra. Pagal fizikos dėsnius, tai, ką mes vadiname šalčiu, laikoma šilumos nebuvimu. Absoliutus nulis (-460 laipsnių pagal Farenheitą) yra visiškas šilumos nebuvimas. Šioje temperatūroje visa materija tampa inertiška. Šalčio nėra. Mes sukūrėme šį žodį, kad įvardintume, ką mes jaučiame kai nėra šilumos.“

Studentas tęsė: „Profesoriau, tamsa egzistuoja?“

Profesorius atsakė: „Žinoma, egzistuoja“.

Studentas atsakė: „Jūs vėl neteisus, sere. Tamsos taip pat nėra. Tamsa – tai šviesos nebuvimas. Mes galime tyrinėti šviesą, bet ne tamsą. Mes galime naudoti Niutono prizmę, kad išskaidyti baltą šviesą į daugybę spalvų ir išmatuoti kiekvienos spalvos bangos ilgį. Mes negalime išmatuoti tamsos. Šviesos spindulys, patekęs į tamsią erdvę, ją apšviečia. Kaip jūs galite išmatuoti, kiek tamsi yra kuri nors erdvė? Jūs matuojate, kiek šviesos joje yra. Ar ne taip? Tamsa, tai sąvoka, naudojama apibūdinti, kas vyksta kai nėra šviesos.“

Galų gale jaunuolis paklausė: „Sere, ar blogis egzistuoja?“

Šį kartą profesorius jau nebe taip pasitikėdamas atsakė: „Žinoma, aš jau pasakiau. Mes tai matome kiekvieną dieną. Žiaurumą tarp žmonių. Daugybę nusikaltimų ir prievartos visame pasaulyje. Šie pavyzdžiai parodo blogio apraiškas.“

Ir šį kartą studentas atsakė: „Blogio nėra, sere, arba, galima sakyti, jis neegzistuoja pats sau. Blogis – tai paprasčiausiai Dievo nebuvimas. Jis panašus į tamsą ir šaltį, tai žodis, sukurtas žmogaus, kad įvardintų Dievo nebuvimą. Dievas nesukūrė blogio. Blogis – tai ne tikėjimas arba meilė, kurie egzistuoja kaip šviesa ir šiluma. Blogis – tai Dieviškos meilės nebuvimo žmogaus širdyje rezultatas. Tai kaip šaltis, kuris atsiranda, kai nėra šilumos, arba tamsa, kuri ateina, kai nėra šviesos“.

Profesorius atsisėdo.

Šio jaunuolio vardas – Albertas Enšteinas.

Vidurvasaris - laikas švęsti gimtadienius!

2011-07-23T12:56:00.000-07:00

Pirmasis mane sveikino vyriausias brolis su itin brangiais kvepalais ir nuostabiomis gėlėmis.

Paskui ir mano pačios gėlės pradėjo žydėti

Liepos 16-ąją rinkose svečiai: pirmieji buvo mama su tėčiu

ir sesė su savo vaikinu

Va čia ir gražiausia pasaulyje sesė :)

Tuomet dar atvyko brolis Jonas su savo žmona Ieva

Ir dar vienas brolis su dovanomis ne tik man...:)

Tada jau visi kaip priklauso susėdom prie stalo ir šventėm :)

Ir valgėm.

Nors ir buvo vėsokas vakaras, vistiek išvažiavom prie ežero maudytis.

O kad dar ir namo įkurtuves atšventėm, tai ir futbolą vyriukai sužaidė.

Ojojoi, o paskui mane kilnojo net 30-imt kartų. Išsirėkiau kaip šokdama nuo tramplyno Anupriškėse :)
Naktį dar į dangų paleidom ne vieną dangaus žibintą, valgėm bent tris tortus, gėrėm šampaną ir šiaip šventėme gyvenimą.
Ačiū visai šeima už NUOSTABIAS dovanas, gėles ir kartu praleistą laiką. Iki kitų metų...

Aleksandras Solženycinas "Pirmajame rate"

2011-06-27T12:25:00.000-07:00

Visą mėnesį vėl dingusi nuo elektros prietaisų... Kai paskutinėmis gegužės mėn. savaitėmis žmonės jau man į akis sakė: "Atrodai pavargusi", "Ar tu tikrai tokia pavargusi? "Tu pailsėk, pailsėk..." tai nusprendžiau, kad reikia mest per langą visus kompus ir telefonus, ir užsiimti tuo, kas mane pasotina, pripildo, atgaivina ir praturtina.

O tokiems atvejams jau netinka kelių šimtų puslapių knygos, mažiausiai reikia kokių 6oo. Tai va taip ir ėmiausi Solženycino, Nobelio premijos laureato (1970), kurį prirodė mama. Ji sakė man: "Skaityk šitą, tikrai patiks ir bus įdomu." Taip ir yra...

Kaip galima beveik 800 puslapių knygą pristatyti viename, nereikšmingame "pranešimų rašymo" langelyje? O tuo labiau, kad nėra įprastinio veiksmo, kurį lengva būtų čia papasakoti - autorius visame romane vaizduoja 1949 m. Kalėdų išvakarių (šeštadienio), laisvojo sekmadienio ir sekančio pirmadienio įvykius.

O kaip įžvalgiai jis piešia žmonių istorijų paveikslus, vienodai parodydamas ir vargšus kalinius intelektualus, ir majorus, pulkininkus ir generolus... Visą Rusiją, gyvenančią košmaruose dėl vieno neužaugos, "Pasaulio imperatoriaus".

Viena citata man labai gražiai apibendrino apie ką šis autoriaus autobiografiniais įvykiais paremtas romanas:

p. 628 Na taip, jis (paveikslas) dar nenutapytas. Ir galbūt visai ne toks. Svarbu - pavadinimas, idėja. Rusijoj būta konservatorių, reformatorių, valstybės veikėjų - jų nebėra. Rusijoj būta šventikų, pranašų, apsišaukėlių Dievo žodžio skelbėjų, eretikų, atskalūnų - jų nebėra. Rusijoj būta rašytojų, filosofų, istorikų, sociologų, ekonomistų - jų nebėra. Pagaliau būta revoliucionierių, konspiratorių, sprogdintojų, maištininkų - jų taip pat nebėra. Būta amatininkų, pasirišusių plaukus juostelėmis, sėjėjų su ilgomis iki liemens barzdomis, valstiečių su trikinkėmis, smagių kazokų, laisvųjų valkatų, 0 nieko, nieko nebėra! Gauruota juoda letena sugriebė juos visus per pirmąjį tuziną metų. Bet vienas šaltinėlis prasismelkė pro tą marą - tai mes, techninis elitas. Vis dėlto mes, inžinieriai ir mokslininkai buvome šaudomi kur kas mažiau negu kiti. Mat ideologiją jiems gali sukurti kiekvienas plevėsa, o fizika klauso tiktai šeimininko balso. Ir štai mes išlikome, o mūsų brolių nebėra. Kam gi dera paveldėti humanitarinio elito priedermę - ar ne mums? Jeigu mes neįsikišime , tai kas?.. Nejaugi nesugebėsime? Esam pasvėrę Sirijų B ir išmatavę elektronų peršokimus - nejaugi pasiklysime visuomenėje? Bet ką mes darom? Šitose šaraškėse (spec. kalėjimai) kuriame jiems reaktyvinius variklius! fau raketas! slaptą telefoniją! ir galbūt atominę bombą? - kad tiktai mums būtų gera! Ir įdomu? Tai koks gi mes elitas, jeigu taip lengva mus nupirkti?"

Knygos dar nebaigiau, bet jaučiu, kad viskas paaiškės tik pačioje pabaigoje...

Likėnai-Biržai-Šiauliai

2011-06-19T01:22:00.000-07:00

Benjamino 4-asis

2011-06-03T03:30:00.000-07:00

Visą praėjusį savaitgalį įvairiais būdais šventėme Benjamino gimtadienį.
Šeštadienį popiet sulaukėme trijų pusseserių, ėjom kartu į mišką, paskui prisinešę pagalių kūrėm laužą.
Sekmadienį ryte dar sulaukėm kaimynų svečiuose, suvalgėm torto ir toliau po piet vėl šventėm bažnyčioje...

Prie gražios tvoros :)

Kad patekti į mišką, mums reikia pereiti geležinkelį.

Sveiki, keliam jums kepurę!

Saulė

Ruošiamas laužas

Laužas dega, laužas dega,
Stovykloj, stovykloj...

Tortas nors ir mažas, bet skanutis

Po vienos dienos pasiilgimo...

Viešpats mane paguodė

2011-05-20T11:58:00.000-07:00

Pastarasis pavasaris tikrai buvo pilnas įvairių jausmų, minčių, patyrimų. Dar iki šiol atsimenu šaltus ir sunkius žiemos mėnesius. Ypač sunkus buvo vasario mėn., buvau nėščia antrą mėnesį, vyras išvykęs trims savaitėms į Afriką, o namuose trys mažiukai vaikai, iš kurių vienas beveik 2 metų (kas turite dvimečius žinote, ką tai reiškia).

Visą tą laiką galvojau, kad tik greičiau sugrįžtų vyras namo. Va tada jau vėl viskas stos į savo vietas ir bus lengviau. Deja, kai gryžo vyras, reikėjo dar savaitės, kad apsiprastume vienas su kitu ir vėl pradėtume KARTU gyventi. Kai visa išvargus vėl prisijungiau prie Mamų maldos grupelės, Viešpats iš karto atgaivino mane, palaimino, atsakė mano maldos prašymus. Viešpats paguodė mane.

Dabar pagalvoju, kiek iš tikrųjų reikia kovoti daugiavaikėms šeimoms su aplinkinių požiūriu į didelį būrį vaikų. Jaudinausi, kaip reikės pasakyti savo tėvams, savo bažnyčiai, darbdaviui, bendradarbiams ir kaimynams (kai kuriems taip ir nesakiau nieko). O ir man pačiai daug laiko užėmė, kol susigyvenau, persiorientavau, mintyse susitaikiau su dar-viena-nauja-asmenybe-mano-namuose-visiškai-priklausančia-nuo-manęs. Buvo tikrai sunku. Bet Viešpats rodė aplink esančias šeimas, turinčias dar daugiau vaikų. Artimiausi žmonės džiaugėsi, ragino ir drąsino, kad Jis žino, ką daro. Viešpats mane paguodė.

Balandžio mėn. pradėjo šilti orai, ištirpo sniegas, Teodoras (čia tas dvimetis) pradėjo lankyti darželį, vyras mane ragino vykti į puikią konferenciją Vokietijoje. Ten galėjau pabūti su kitais žmonėmis, praleisti "gerą laiką" su Adomu, pailsėti nuo visų buities darbų. Ir tikrai buvo nuostabi kelionė, galėjau daug laiko skirti sau, kokybiškam bendravimui su žmonėmis, skaityti gerą knygą. Deja, paskutinę kelionės dieną patekau į ligoninę, kur paaiškėjo, kad mūsų kūdikis jau buvo žuvęs keletą savaičių. Buvo labai skausminga ir ilga diena ligoninėje, bet ir tada sulaukiau draugės, kuri buvo su manimi visą tą laiką, guodė mane, laikė už rankos. Dievas davė užjaučiantį ir žmogišką personalą. Jos tiesiog mane glostė ir laikė už rankos, apklojo šiltute medvilnine antklode. Tą vėlyvą vakarą Viešpats tikrai mane paguodė.

Mums tai jau ne pirmas persileidimas. Prieš daug metų, mes taip pat praradome kūdikį. Tai buvo antras nėštumas. Mūsų visi draugai žinojo apie tai, nuo nieko neslėpėme, kas vyksta mūsų gyvenime. Kaip galima artimiausiems žmonėms žiūrėti į akis ir nuslėpti tai, kuo gyveni, kas skauda ir rūpi. Tada vaikščiojau verkdama prie ligoninės, be vilties, klausdama Dievo, kodėl? O mano labai gera draugė, Lena, tada barė mane: "Kaip tu drįsti abejoti Dievu? Net nebandyk prarasti viltį!" Ir tikrai, lygiai po metų, sekantį gegužės mėn. Gyvybės davėjas leido gimti Benjaminui (vardo reikšmė - paguodos sūnus). Viešpats mane paguodė.

Ir dabar galiu švaria sąžine sakyti, kad Viešpats mane paguodė. Nejaučiu liūdesio, gailesčio ar neapykantos nei ant savęs, vyro, gydytojų. Dievas man sapne (prieš atsigulant į ligoninę) labai labai aiškiai parodė, kad nėra nei vieno žmogaus, kurį galėčiau kaltinti dėl kūdikio žūties. Nėra nei vienos aplinkybės, nei situacijos, kuri būtų kalta. Tiesiog taip atsitiko. Džiaugiuosi, kai pamatau nėščias moteris (tikrai), džiaugiuosi, kai draugėms gimsta kūdikiai, suprantu tuos, kurie patiria negimusių kūdikių žūtis, liūdžiu su tais, kurie vaikų visai neturi. Nebepravirkstu pasakodama apie savo patyrimą. Nenešioju širdyje nevilties ar kartėlio. Esu tiesiog laiminga.

Dievas davė. Dievas ir paėmė. Tebūna pašlovintas Viešpats.

P.s. šio straipsnelio parašymą įkvėpė pastarojo mėnesio kai kurie pokalbiai su žmonėmis. Girdėjau žmonių priekaištus, nepasitenkinimą, nusivylimą

gyvenimu ("Ai, šiaip nieko čia gero"),
Lietuva ("Pati Lietuva juk kalta, kad vyras ir žmona (abu turintys darbus) paliko savo du vaikus ir išvyko užsienin"),
šeima ("Man taip sunku su tiek daug vaikų" arba "Nebegaliu, kaip noriu vaikų!"),
darbu ("Tiesog nebegaliu daugiau eiti į darbą"),
sveikata ("Gydytojai eilinį kartą padarė klaidą, kad laiku nediagnozavo").

Sunku klausytis žmonių patiriamų neigiamų jausmų. Ir man buvo tokių momentų, kai atrodė, kad slogulys nepraeis, energijos nebeliks, viską apims juodos mintys dėl savo apgailėtino būvio. Praėjusį šeštadienį, dalyvaudama Moterų konferencijoje, girdėjau Dievo Žodį ir supratau, kad Viešpats mane paguodė ir padarė mane švarią nuo slogių minčių. Norėjau tuo pasidalinti ir su jumis. :)

Miuziklas "Voro vestuvės" Adomo mokykloje

2011-05-20T11:15:00.000-07:00

Adomo mokykla, Bezdonių Saulėtekio mokykla, kiekvienais metais pavasarį rengia šeimos šventę. Jie organizuoja ją kelias savaitės po Mamos dienos, kad būtų arčiau ir Tėčių diena. Taigi, jiems pavyksta pakviesti ir pagerbti visus - mamas, tėčius, broliukus ir sesutes.

Mokytojai su vaikais daug dirbo ir ruošėsi šiam projektui. O muzikos mokytojai tai buvo ir diplominis darbas. Visi liko labai patenkinti!

Tiesos sakymas II

2011-05-12T05:26:00.000-07:00

Na vau, jau ir vėl daugiau nei mėnuo nebeparašau savo dienoraštyje. Eina dienos, savaitės, mėnesiai...
Vis pagalvoju, kad reikia "parašyti", "atsižymėti" čia, savo bloge. Bet kad ir kaip besakysit, gyvas, tiesioginis, aiškus bendravimas su draugais ir pažįstamais yra vertingesnis nei savo naujienų įamžinimas internetinėje erdvėje.

Nelabai ir turiu, ką tokio didelio, įdomaus ir reikšmingo papasakoti. Nelabai turiu ir kuo pasidžiaugti... Balandžio mėnuo pralėkė greitai, palikdamas liūdesį ir ilgesy širdyje mano bei visos šeimos gyvenime. Savaitę prieš Velykas buvau "išleista" iš namų išvykti į Vokietiją, kur vyko mus remiančios misijos darbuotojų konferencija. Kelionė vyko sklandžiai, mašina važiavo puikiai, nuotaika buvo gera. Keliavau su Adomu, nes jam buvo atostogos mokykloje.

Deja, paskutinę kelionės dieną patekau į ligoninę. Po išsamių kelių tyrimų paaiškėjo, kad kūdikis, kurio laukėmės (buvo jau 20 sav.) jau keletą savaičių yra žuvęs. Ši naujiena trenkė kaip perkūnas iš giedro dangaus! Kojos drebėjo, apėmė baimė ir nerimas. Paskui sekė rūpestis dėl savo sveikatos ir grįžimo namo.

Ačiū Dievui, kad šalia buvo pažįstami žmonės, galėjau kalbėti su Artūru telefonu, o Adomėliu buvo pasirūpinta ir jis sėkmingai grįžo į Lietuvą. Taip pat dėkoju Dievui, kad gyvenu ES, ir tuo metu buvau Vokietijoje, kur manimi ypač šiltai ir nuoširdžiai rūpinosi medikai. Nors aš ir nemoku vokiečių kalbos, slaugės su didele meile man vokiškai aiškino kas ir kaip. Nepaisant medicinos priežiūros, kūdikį turėjau pagimdyti pati. Gulėjau ir verkiau lovoje dėl skausmo, kurį jaučiau kūne ir dvasioje.

Paskui mane paleido iš ligoninės, bet į Lietuvą dar neskubėjau. Keletą dienų galėjau likti pas draugus Vokietijoje, kur pailsėjau, pabuvau su savimi, niekuo kitu nesirūpindama. Pabaigiau skaityti atsivežtą knygą Korės ten Boom "Prieglobstį" ir padėkojau Dievui, kad vis dėlto Jis LABAI manimi rūpinasi ir mane myli.

Grįžus namo manęs jau laukė vyras, namai ir trys maži vaikai. Visiems jiems reikėjo mano meilės, dėmesio, artumo ir paprasto kasdieninio pasirūpinimo. O pasirodžius pas savo gydytoją po šv.Velykų, nesulaukiau anei vieno žodelio su užuojauta, ar gailesčiu. Mano sutikti Lietuvos medikai tegalėjo tik užpildyti medicinines korteles, padaryti reikiamus įrašus ir pereiti prie sekančio paciento, laukiančio begalinėje eilėje...

Žinau, kad esu ne viena patyrusi vėlyvąjį persileidimą. Nemažai moterų ir šeimų patiria panašius išgyvenimus. Gaila, kad retai, kuris sutiktas profesionalas gali padėti susidoroti su jausmais, kurie užplūsta tokioje situacijoje. Aš asmeniškai patyriau, kad atvirai savo draugams pasakodama mūsų vaikelio praradimo istoriją didžiąją skausmo dalį taip ir išdalinau. Kiekvienam po truputį, po truputį ir kasdien vis lengviau, ir lengviau.

Įsitikinau, kad tiesos sakymas padeda išlaikyti svarbius ir brangius santykius su visais aplinkiniais žmonėmis, kuriems nusprendus nepasakyti apie savo skausmą, likčiau netiesos sakytoja.

Kaip nemokamai pakeliauti po pasaulį ir susipažinti su naujais žmonėmis?

2011-04-01T05:14:00.000-07:00

Žiemos mėnesiais stengiausi keliauti po pasaulį, susipažinti su naujomis vietovėmis, jose gyvenančiais žmonėmis. Girdėjau tikrų žmonių tikrus pasakojimus apie kančią, lojalumą, ištikimybę savo tikėjimui, pasikliovimą gyvu Dievu. Mačiau tikrą pasaulio, kuriame pati gyvenu, sugedimą, žmonių kančias, neteisybę, komunistinio režimo siaubą bei hipių keliautojus nuo Europos iki pat Himalajų.

Pirmoji kelionė buvo į Rumuniją, pirmaisiais II-o Pasaulinio karo metais. Susipažinau su tokia šeima Sabina ir Ričardu Wurmbrand`ais. Jauna šeima, neseniai susituokusi, patirianti karo siaubus. Vyras tikintis, tarnaujantis bažnyčioje. Pirmas jo kartas kalėjime - 1948 m. dėl tikėjimo. Sužinojau smulkiausias detales, kaip sekėsi žmonėms sovietų kalėjimuose. Kokiomis sąlygomis žmonės praleisdavo dienas ir naktis. Kaip žiauri propaganda, jau paskutiniais Ričardo metais kalėjime (iš viso ten jis praleido 14,5 metų), sugniuždydavo net ir stipriausius žmones.

Žinote, kaip kelionėse žmonės išgirsta įvairių istorijų, susipažįsta su šalies istorija per humorą ir sarkazmą. Ir aš tokių girdėjau, kalėjimo celėje. Pavyzdžiui.
"On the first anniversary of the triumph of Bolshevism, the new rulers held hunting party in the forest outside Moscow. Later, they rested by the fire and Lenin asked, "Tell me, Comrades, what you consider the greatest pleasure in life?
- War, - said Trotsky.
- Women, - said Zinoviev.
- Oratory - the power to hold a vast crowd under your spell, - said Kamenev.
Stalin, as always, was taciturn (nekalbus), but Lenin insisted: "Tell us your choice."
At last, Stalin said: "None of you know what real pleasure is. It is to hate someone, and to pretend for years that you are his best friend, until one day he rests his head on your breast. And then to plunge the knife into his back. There is no greater pleasure in the world than this."

Paskutinis dalykas, apie kurį noriu jums papasakoti iš to laikmečio Rumunijos yra apie tai, kaip komunistai stengėsi palaužti žmonių tikėjimą. Pradžioje kaliniai sėdėdavo visi kartu kamerose. Kartais po 50, o kartais ir po 100 žmonių vienoje patalpoje be tualeto ir lovų, kriminaliniai ir politiniai nusikaltėliai kartu. Paskui politiniai buvo atskirti, dar vėliau visi vieno kokio idealo (pvz. krikščionybės) besilaikantys žmonės buvo sugrūdami į atskiras patalpas. Ričardas pasakoja, kad kai stačiatikiai, katalikai, protestantai, sekmininkai, septintos dienos adventistai ir t.t. atsidūrė vienoje patalpoje tada iš tikrųjų prasidėjo didysis pragaras.
Dar vėlesniais metais, sovietai susiėmė, kad politiniai kaliniai kalėjimuose ir toliau išlaiko savo įsitikinimus, ir išėję į laisvę toliau juos skelbia. Todėl imtasi dar griežtesnių priemonių "perauklėjimui". Visame kalėjime buvo įtaisyti garsiakalbiai, per kuriuos kaliniai dieną naktį girdėdavo skanduojant:

Komunizmas yra geras

Pirmąjį kartą tai tęsėsi 16 valandų be pertraukos. Tuomet visi kaliniai būdavo suvaromi į salę toliau klausyti propagandinės paskaitos. Jeigu kuris nebeatlaikydavo spaudimo ir pasiduodavo engėjams, jis jau kitą dieną stodavo prieš savo kameros draugus ragindamas ir juos paliktis savo senus kelius ir rinktis naują geriausią Kelią. Sekančią dieną per garsiakalbius jau skambėdavo:

Krikščionybė yra kvaila

Kodėl tu dar jos laikaisi?

Paskutinis smūgis kaliniams buvo tada, kai jiems išdalino atvirutes ir paprašė jose pakviesti savo artimuosius atvykti jų aplankyti. Kai atvirutės jau buvo išsiųstos, kalinius nuprausė, nuskuto ir sukvietė į laukiamąjį. Taip jie ten ir prasėdėjo visą dieną, nieko nesulaukę. Vėliau sužinojo, kad niekas jų artimųjų taip ir nepakvietė į susitikimus.

Grįžę į savo celės jie išgirdo naują tekstą:

Niekas jūsų daugiau nebemyli

Jie nebenori nieko apie jus girdėti

Specialiajame bloke ir toliau dieną naktį tęsėsi ta pati propaganda:

Krikščionybė mirusi

Šioje vietoje baigsiu pasakojimą apie Rumuniją ir brolį Ričardą. Trumpai pridursiu, kad plačiau apie tai galite perskaityti knygoje "Christ in the Communist prisons" by Richard Wurmbrand, išleistą Coward-McCann, New York`e, 1968 metais.

Kaip iš tikrųjų mylėti savo vaiką?

2011-03-31T12:23:00.000-07:00

"Tomukas buvo toks geras berniukas, taip gerai elgėsi, - mano konsultacijų kabinete Estera ir jos vyras Džimas liūdnai pradėjo pasakoti savo graudžią istoriją. - Jis buvo patenkintas ir niekad mums nedarė nemalonumų. Mes sekėme, kad jis teisingai vystytųsi, - skautai, krepšinis, bažnyčia ir kita. Dabar jam keturiolika. Tiesa, jis visada kovojo su savo broliu ir seserim, bet tai juk tik rungtyviavimas tarp brolių ir seserų, ar ne? Nepaisant šito Tomas mums niekada nekėlė didelių rūpesčių, - tęsė Estera. - Kartais jis būdavo be nuotaikos, ilgam užsidarydavo savo kambaryje. Bet niekada nebuvo nepagarbus, nepaklusnus ar atsikalbinėjantis. Mes apstulbinti: kaip gali toks drausmingas vaikas lakstyti po apylinkes su pasileidusiais bendraamžiais ir daryti, ką ir jie? Jie negerbia tėvų ir kitų suaugusiųjų. Jie meluoja, geria ir vartoja alkoholį. Mes nebegalime pasitikėti sūnumi. Negalime susišnekėti su juo, ir jis nekalba su mumis, jis toks niūrus ir tykus. Jis net nežiūri į mus. Atrodo, kad iš viso nenori turėti su mumis reikalų." (Psl.7)

Rosso Campbell`o knyga "Kaip iš tikrųjų mylėti savo vaiką" seniai gulėjo mano lentynoje. Tokia plonytė, nedidukė, visa sena, pageltusiais lapais. Ir kai jau eilinį kartą nebegalėjau susitvarkyti su vaikais (veiksmas vyko vasario pab.) paėmiau skaityti šią knygą. Galvojau, gal rasiu, ką nors tokio, kas pakeltų mano dvasią ir grąžintų meilius motiniškus jausmus.

Knyga tikrai GERA. O kad puslapių nedaug, tai tik rodo, kad autorius netuščiažodžiauja. Aiškūs, konkretūs dalykai, kurie yra esminiai vaikų auklėjime ir auginime. Daug praktinių įžvalgų. Šis žmogus pasisako stipriai prieš fizines bausmes, elgesio terapiją, fizinio kontakto sulaikymą ir vaikų tramdymą tik dėl mados.
Priešingai, knygos pagrindinė mintis - tik besąlyginė tėvų meilė iš tikrųjų gali užtikrinti saugų vaikų augimą ir brendimą. Konkrečiai pristatomos pagrindinės besąlyginės meilės išraiškos formos: daug akių kontakto su vaiku, daug fizinių prisilietimų (tai itin priklauso nuo vaikų amžiaus ir lyties) bei visiškai sutelktas dėmesys vaikui, kai su juo bendraujame.

Pasakysiu tik tiek, kad knygynų lentynose šios knygos tikrai nerasite.
Galite ieškoti angliškos versijos ar ieškoti tokiuose puslapiuose kaip http://www.knygumainai.lt/
Lietuviškas leidimas: Ross Campbell "Kaip iš tikrųjų mylėti savo vaiką?" Sidabrinis Trimitas, Kaunas, 1999
Angliškas pavadinimas "How to Really Love Your Child?", Chariot Victor Publishing, 1977, 1992

Niekada nesakyk niekada

2011-03-16T08:20:00.000-07:00

Aš augau šeimoje, kurioje VISADA gyveno daug žmonių. Esu iš penkių vaikų šeimos. Plius su mumis visada gyveno močiutė. Naminių gyvūnų klausimas mano tėvų šeimoje buvo sprendžiamas greitai ir kategoriškai. JOKIŲ. Prisimenu tokius padrikus mūsų, vaikų, norus turėti šuniuką, kačiuką, žiurkėną, žuvytes, papūgas ir t.t...
Jeigu ir atsirasdavo koks gyvūnėlis, tai ilgam neišsilaikydavo - tai į kaimą išveždavom, tai pabėgdavo ar būdavo atiduoti kitiems dėl alergijos. (Čia taip nutiko su brolio akvariumu, nes jis, pasirodo, buvo alergiškas žuvų maistui).
Aš savo zyziančiam pirmokui jau kelis metus kartoju - jokių naminių gyvūnų nenoriu ir tikrai nesu pasiruošusi rūpintis jais visą likusį savo gyvenimą.
- Man užtenka rūpesčių!
- Aš nespėju po jūsų valyti grindų!
- O kaip mano sofa su 10 baltų pagalvių?
- KUR PADĖTI GYVŪNĄ, KAI VASARĄ DVIEMS SAVAITĖMS IŠVAŽIUOJI PRIE JŪROS, AR Į GRUZIJĄ??? (kelionių klausimas mane labiausiai ir neramina)
- Kas jį nuolat vedžios?
- Kas jį nuolat šers?
- Kur padėt gyvūną, net kai savaitgaliui išvyksti į kitą miestą?
- Šunys loja, katės drąsko, papūgos triukšmauja...
Dar galėčiau vardinti ir vardinti...
Na ir ką jūs sau MANOT?
Pirmą saulėtą pavasario šeštadienį ištrūkom iš namų su vaikai pasivaikščioti po sodus. Kas mane ten ginė????? Aš vėžlio tempu slinkau su Teodoru keliuku, kol didieji bėgiojo priekyje. Ir sustojo jie kryžkelėj, nes pamatė mažą, juodą šuniuką. Jis kaip pristojo prie jų, taip ir neatšlijo. Kai jau norėjome sukti namo, Artūras paėmė ją, kad nuneštų šeimininkui. Ten šalia buvo žmonės. Deja, jie nieko nenorėjo girdėti apie šuniuką. Tada, Artūras su Benjaminu nukeliavo visais aplinkiniais keliukais, ieškodami šuniuko šeimininkų.
Deja. Nieko. Niekieno. Pamesta. Palikta. Išsigandusi. Cypianti. Kalytė.
Jūs jau žinot mano nuomonę apie naminius gyvūnus. Tai yra mano, savanaudiškos Vitos mintys. Senosios aš.
Kol ėjau 100 metrų iki savo namo, Dievas man kalbėjo į mintis:
- "Ar Aš tavęs nepasigailėjau? Ar žinai, kad turi malonę, kad dar išvis esi gyva? Juk pati puikiai žinai, kaip Aš tavimi rūpinuosi kasdien, jau beveik 30 metų. Galėjau ir Aš tave palikti nuodėmėse, vienatvėje, varge, liūdnume. Ar aš taip elgiausi? Argi tu nesi pati laimingiausia pasaulyje moteris? O va dabar tau negaila šitos pamestos kalytės? Pagalvok apie tai..."
Taigi, nuo šiol turime šuniuką, vardu Dūda. Kas galėjo pagalvoti, kad taip ims ir pasikeis mintys per keletą akimirkų. O namuose atsiras dar viena alkana burna??? Dar sakiau Agnei, savo draugei, palaikysim kokią savaitę ir nuvežim į prieglaudą. O ji man sako:
- Jeigu jau iš kart neišvežei, tai jau tikrai niekur neveši.

Linkiu visiems, kurie sakote sau "Niekada", susitūrėti minutei ir pagalvoti dar sykį.

Ką reiškia tvarkyti namus, kuriuose gyvena maži vaikai?

2011-03-06T12:49:00.000-08:00

O ši istorija prasidėjo irgi senokai. (Čia tęsiu mintį po paskutinį skaitinuko apie Tiesos sakymą.)
Kol po savo stogu turėjau vieną vaiką ir buvome du suaugę žmonės po tuo pačiu vienu stogu, mano namai dažniausiai atrodydavo visai tvarkingai. Na, bent jau jėgų susirinkti žaislus ir n-ąjį kartą išvalyti išpiltą gėrimą ant žemės tikrai būdavo jėgų ir ukvatos...
Paskui turėjom du vaikus. Ir gyvenom dideliame nuomojamame bute, kurio švarą nuolat kas nors patikrindavo... Noriu nenoriu tekdavo tvarkytis kiekvieną dieną, pan. nuo 9 iki 10 val. ryto.
Aha, ir paskui sulaukėm trečio berniuko. Kai gimė Teodoras, Benjaminui dar nebuvo dviejų metukų. Ir tokia proga, mūsų artimi draugai nusprendė mums padaryti dovaną ir suorganizavo man pagalbininkę namuose.
Taigi, kai aš išvesdavau visus mažiukus į žaidimų aikštelę kieme, grįždavau namo tik tada, kai ji jau viską būdavo sutvarkius. Ir turbūt niekada gyvenime nepamiršiu to vieno karto, kai aš šiaip ne taip "sutempiau" visus namo. Kadangi kelių mėnesių kūdikis dažniausiai neturi jokio gebėjimo palaukti, kai nori valgyti, aš visų pirma turėjau juo pasirūpinti. Kai jau nuraminau mažiuką, užėjau į savo ką tik, KĄ TIK, švariausiai išplautą virtuvę. Viskas taip kvepėjo ir buvo sudėliota savo vietose... Ir tada pamačiau TAI ! Benjaminas, nebūdamas nei dviejų metų, užsilipęs ant taburetės prie spintelės bando gerti vyšnių kompoto iš viso stiklainio... Dar po sekundės visas tas kompotas jau varvėjo per švariosios spintelės kraštus ant mano ką tik išplautų, kvepiančių grindų...
Tikrai niekada nepamiršiu apmaudo, kurį jaučiau po to ...
Panašiai ir vakar man atsitiko.
Man labai patinka, kur nors dingti iš namų šeštadienio rytą. Dar iš savo vaikystės dienų prisimenu visus tuos šeštadienius, kai reikėdavo tvarkytis namus. Tai tiesiog įaugę į kraują!!! Ir tada vieną dieną, mano draugė Jurga M. pakišo puikią mintį. Kadangi ji pati augina penkis vaikus, ji visad sakydavo, kad pats geriausias dalykas tiesiog dingti iš namų šeštadienio rytą. Nuo to laiko, pasitaikius progai, stengiuosi taip ir padaryti.
Taigi, aš vakar dingau iki pat pietų, tai grįžusi namo jaučiausi pailsėjusi ir prasiblaškiusi, kad galėčiau imtis namų ruošos darbų. Vaikus išsiunčiau į kiemą, mažiuką paguldžiau miegot, ir tvarkiaus, tvarkiaus, tvarkiaus...
Tada, jau beveik visai vakare, kai nebeturėjau jėgų ruošti vakarienės, vyras nusprendė pasisotinti šprotais.
Jis, žinoma, visos skardinės neįveikė - paliko man. O mano dabar toks skonis: tai noriu, tai nenoriu. Suvalgiau kelias žuvytes ir pasidarė bloga... Palikau ta vieną paskutinę plaukiojančią aliejuje...
Grįžo vaikai iš lauko - pavargę, murzini, alkani... Ir ką manot, vėl Benjaminas, taikėsi ir taikėsi prie tų šprotų. Jau mačiau, kad bus blogai, bet tiesiog nespėjau atimti skardinės, o aliejus jau liejosi per kraštus stalo, ant vaiko marškinėlių, kelnių, ant mikštu gobelenu aptrauktos kėdės (kurią kaip tik buvau nusiurbusi specialiu siurbliu) ir t.t... SIAUBAS!
Ar gali būti, kas blogiau už šprotų aliejaus kvapą po visą namą ??? nėščiai moteriškei??? kelias dienas iš eilės??? Tokiomis dienomis pagalvoju, kad daugiau iš vis nebesitvarkysiu. Niekada! Nu bet negaliu, vistiek juk reikia tvarkytis. Kaip tai padaryti su tokia krūva mažų vaikų???
Man svyra rankos dėl namų tvarkymosi... O kaip jūs, mamytės, tvarkotės su savo mažyliais?
Kai gausiu kokį gerą atsakymą, būtinai parašysiu. :)

Pabaigai, siūlau nedidelį konkursėlį. Siūlau bandyti atpažinti mūsų vaikiukus - kuris yra kuris?

Nr. 1 Kas taip sugebėtų?

Nr. 2 Kas čia toks?


Nr. 3 O kas čia?

Tiesos sakymas

2011-03-05T07:18:00.000-08:00

Kažkur buvo dingęs tas begalinis noras rašyti savo dienoraštyje. Gal dėl to, kad pastarasis vasario mėn. buvo visai kitoks negu įprasta - vyras ilgam išvykęs, namuose svainis, trys mažiukai vaikiukai, pačios savijauta ne kokia...
Bet mintys juk niekur nedingsta! Nedingsta gyvenimo akimirkos, kai sustoju, pagalvoju sau, palyginu, apibendrinu. Tokia viena mintim ir noriu dalintis.
Taigi, tiesos sakymas.Viskas prasidėjo dar prieš Kalėdas. Kartu su vaikais aplankėme vieną buvusią kaimynę, dar kai gyvenome miesto vidury. Ji, moteris, jau pensininkė, stengėsi mus pavaišinti tuo, ką pati turėjo šaldytuve. Taigi, ji padėjo ant stalo sausainukų, papjaustė šaltos mėsytės, paruošė gardžios arbatos. Kai jau galvojome, kad galėsime ramiai pasikalbėti prie arbatos puodelio, tada įsikišo mūsų vyriausias vaikas A. Na, jis, sakyčiau, visai mandagiai ir sako:
- O jūs turite, kokios šiltos mėsytės?
Aš, šalia sėdėdama visaip kaip jį raminau ir tildžiau, sakydama, kad močiutė jau paruošė vaišes.
Niekas nepadėjo, toliau tas pats:
- Ooo, kaip norėčiau skanios, šiltos mėsytės...
Vėl ramindama jį, prikalbinau paragauti tai, kas jau buvo paruošta ant stalo. Adomas visai neblogai valgė, ir aš pati nesusivaldžiusi užklausiau:
- Na, ar jau pasisotinai, kad galėtum saldumynus valgyti?
Ką jūs sau manot? Mano vaikas tokiu svajingu ir švelniu tonu, bet pakankamai garsiai:
- Na, valgoma, bet šilta mėsytė būtų žymiai skaniau...
Tada jau aš pakilau ruoštis baigti mūsų svečiavimąsi, nes neturėjau, kur akių dėt.

Taigi, tiesos sakymas... Taip ir liko ta mintis galvoje ilgam, ilgam. Pradėjau stebėti save, kaip aš kalbu su žmonėmis? Ar aš sakau tiesą? Ar aš puikiai, suaugėliškai atrenku tinkamą informaciją, kuria galėčiau pasidalinti su vienu ar kitu žmogum? Kaip kalbu su artima drauge? Kaip kalbu su vyru? O kaip kalbu su kitais šeimos nariais? Kokią tiesą pasirenku pasakyti vieniems, o kokią tiesą pasirenku nultylėti nuo kitų?

Esu turėjusi gyvenime skaudžių patirčių. Dažnai pasipiktinu žmonėmis. Retais atvejais pasirenku tiesiai prieštarauti. O kartais leidžiu sau žmogų net užsipulti ir pradedu mokyti, kaip JAM reikia gyventi. Dažniausiai patyliu, kai visiškai su žmogum nesutinku. Ar imdama gabalėlį maisto nuo man pasiūlytos lėkštės drįstu pasakyti, kad "Ačiū, bet keptų bulvių su kečupu aš tiesiog nemėgstu." :)

Mūsų vaikas A tai išvis neturi jokių "stabdžių", jokio "takto". Vieną kartą vyras važiavo su juo liftu iš šešiolikto aukšto žemyn. Kartu įlipo moteris TIKRAI per daug išsikvėpinusi. Adomas tiesiu taikymu garsiai išpyškino:
- Tėti, kas čia taip smirda???

Ar kuris nors iš mūsų kada nors gyvenime išdrįstų taip pasakyti lifte??? Ar gerai įvaldę suaugusių žmonių gebėjimą patylėti ir nuomonę pasilikti sau?

Šiuo metu esame ypatingoje gyvenimo situacijoje.
Tuoj, tuoj suprasite, kokioj...
Taigi, penktadienį Adomo mokykloje vyko Kaziuko mugė. Kol vaikai prekiavo, tol suaugusieji bendravo. Aš prisėdau susipažinti su vieno klasioko mama. Niekada su ja neteko kalbėtis, bet dažnai matydavomės.
Žodis po žodžio išsikalbėjome, kur gyvename, kiek seniai jau čia gyvename, kaip sekasi mūsų vaikams mokykloje ir t.t... O aš jai ir pasakoju, kad kai sulaukėme trečio berniuko, nusprendėme, kad mums reikia namo. Butas čia jau nepadės. O ji visa nustebusi ir sako:
- Tai jūs turite tris vaikus???!!! Oho, kokia jūs drąsi. Ir dar kažką pridėjo...
Na, o aš, eilinį kartą susidūrusi su tokia žmonių nuostaba, nusprendžiau geriau patylėti, kad jau ir ketvirtas pakeliui... :) :) :)
Na, va ir pasakiau tiesą. Dievas mums paruošė naują dovaną. Jis nusprendė mūsų šeimą palaiminti dar vienu Nauju Žmogumi. Aš nuoširdžiai pasiduodu Kūrėjui, kuris geriau už mane žino, kas, kaip ir kada turi ateiti į šį pasaulį. Kapituoliuoju saviems planams ir savo sudėliotam gyvenimui. Priimu tai, kas yra man duota ir nesiginčiju.

Linkėjimai visiems, kurie drįsta laiku ir vietoje mandagiai ir taktiškai išreikšti savo mintis, savo gyvenimo patirtį, savo "mėgimus" ar "nemėgimus". Būkit pastiprinti vaikiško nuoširdumo ir tikro TIESOS SAKYMO.

Čia šiaip, pasijuokimui...

Puikus žiemiškas savaitgalis

2011-02-13T04:46:00.000-08:00

Kadangi mano vyro ir toliau nėra namuose, vis sulaukiu pagalbininkų ir šiaip savanorių pabūti su manimi ir pažaisti su vaikais. Penktadienio dieną ir pusę šeštadienio pabuvo sesė Oncė su draugu Martynu. O vat šeštadienį popietę sulaukiau trijų dukterėčių.
Toliau įkeliu tik nuotraukas, nes iš jų ir taip viskas aišku.
Linkėjimai visiems!

Best sis` in ze world!

Ant Šilo ežero ledo tą šeštadienį buvom pirmieji.

Čia taip atrodo šeši vaikai prie stalo. Man vietos dar liko, bet dėdei Vygiui teko palaukti...

Liepa viską suvalgė pirmoji

Barbora pareiškė, kad ji nuo šiol gyvens pas mus, nes toks maistas jai pats skaniausias!

Benjaminui buvo sunku baigti, nes jis visą vakarą prašėsi saldainių.

Adomas normaliai suvalgė...

Saulė, mano krikšto dukra, irgi puikiai susitvarkė

O čia jau kitą rytą, sekmadienį, vaikų kambaryje.

Kodėl berniukai geresni negu mergaitės?

2011-01-10T06:37:00.000-08:00

Šeštadienį, PC Oze, knygyne "Vaga", turėjau galimybę pravesti diskusiją apie berniukų auginimą. Diskusiją organizuoja Mamų menė (http://www.mamumene.lt/). Vienu fragmentu dalinuosi ir su jumis.
Dr. James Dobson, savo knygoje "Bringing up boys" pateikia savo skaitytojų, vaikų, atsakymus į klausimą "Kuo berniukai geresni negu mergaitės?". Iš jo atrinktų atsakymų, aš dar atrinkau pusę ir išverčiau į lietuvių k.

Taigi,

Berniukai gali žiūrėti siaubo filmą ir neužsidengti akių.
Berniukai ne taip greitai ir lengvai susigėsta.
Berniukai gali pasinaudoti tualetu tiesiog vidurį miško.
Berniukai geriau laipioja medžiais.
Berniukai geriau vairuoja traktorių negu mergaitės.
Berniukai pastato geresnes bazes.
Berniukai nešvaisto laiko prekybos centruose.
Berniukai nebijo driežų.
Berniukai tiek daug nesikaso.
Berniukai neverkia, kai užmuša musę.
Berniukai buvo sukurti pirmieji.
Berniukai moka gerai rišti mazgus - ypač iš mergaičių plaukų.
Be berniukų nebūtų kūdikių. (angl. Without boys there would be no babies.)
Berniukai nezyzia.
Berniukai didžiuojasi savo kvapu.
Berniukai neverkia dėl nulūžusio nago.
Berniukai "neužgula" telefono.
Berniukai patys moka užkabinti masalą ant kabliuko, kai žvejoja.
Berniukai neiškabina savo triusikėlių po visą vonios kambarį.
Berniukai neatsikelia su "tragiška" šukuosena.
Berniukams nereikia 2 mln. metų, kad išsiruoštų iš namų.
Berniukams visai nerūpi Barbės.
Berniukams nereikia turėti 21 poros batų (po 3 kiekvienai savaitės dienai).
Berniukai nepergyvena dėl savo nosies formos.
Berniukai gerbia viską ir visus, įskaitant ir mergaites.

Pagalvoju apie savo berniukus, šie teiginiai beveik 100 proc. teisingi.
Ką jūs manot?

Naujųjų 2011-ųjų sutiktuvės

2011-01-03T06:26:00.000-08:00

Kadangi snigo ir pustė, o mūsų šeimos narių sveikatos ir toliau išliko ne kokios, Naujųjų sutiktuvėm likome namie, vieni patys, patys sau... Bent jau vaikai gavo didžiulę dozę gero, kokybiško dėmesio.
Aš per šias šventes vis galvojau - o kokios mano šeimos Kalėdinės ir Naujametės tradicijos? Keletą pavyko sugalvoti ir įgyvendinti.
Šv. Kalėdų dieną, su vaikais ir mano mama kartu "sustatėme" imbierinį namelį. Oi, kaip smagu, smagu buvo... Aišku pasiruoštas sienas ir stogą jau buvau iškepusi prieš gerą savaitę.

Naųjų išvakarėse pakilom visi į namo antrą aukštą, susigrūdom prie kompiuterio ir peržiūrėjom visas praėjusių, 2010-ųjų nuotraukas. Išrinkom 2010 Metų Rulinskų Šeimos Nuotrauką:

O paskui vakare valgėm, valgėm ir valgėm...

Beje, dar viena tradicija, manau, taps, kad Sausio 1d. valgėme tą itin gerai sudžiuvusį namelį. Koks skanus! Koks gardus! Iki paskutinio trupinėlio...

Tada, aprengėm vaikučius ir iškeliavom į lauką su žibintais:

Laimingų visiems Naujųjų 2011-ųjų metų!

Kalėdos Kitaip

2010-12-26T07:41:00.000-08:00

Gruodžio 15d., Ąžuolinės km., žiema

2010-12-15T05:57:00.000-08:00

Atvažiuokit, kas nebijot sniego ir ledo!

Pirmi Kalėdiniai pasipuošimai savuose namuose

2010-12-15T05:46:00.000-08:00

Praėjusią savaitę lankiausi pas draugus vokiečius, kurie gyvena Alytuje. Kai įėjau į jų namą netekau žado! Namai buvo taip gražiai papuošti visokiomis dekoracijomis, kad niekur nesinorėjo iš ten važiuoti. Šeimininkei labai patinka visokie rankdarbiai. O vyras namo parnešė gražių eglučių šakelių iš miško. Eglutės ta šeima net nepuošia, bet kiekvienas namų kampelis kvepėjo šventėmis.

Vakar, grįždama namo pro savo Narnijos-kronikų-tipo mišką, neiškenčiau ir aš. Sustojau, pasiskabiau keletą žalumynų: eglučių, kadagių, pušų. Pakrausčiau papuošimų dėžę. Pasipuošiau...

Štai kaip širytą (beje, lauke rodė -15C) atrodė mano namai.

Vazeles radau Norfoje, stulbinamai pigiai...

Prakartėlę jau seniai turime. Ją gamino Neringa Statulevičienė

Advento kalendorių gaminau gruodžio 1-ai dienai. Su Adomu sukarpėm tauletinio popieriaus ruloniukus.

Iš interneto atsispausdinau korteles. Adomas viską nuspalvino, padarėm skylutes ir sukabinome paprastoje skelbimų lentoje. Laukiam 25d.

Kol kas tiek arba "vietoj eglutės".

Čia viskas aišku ir paprasta.

Suguldžius vaikus, dar pagaminau atvirutes. Šis ruduo pas mus pasižymi origamiais. Tai jais ir puoštos mano Kalėdinės atvirutės skirtos draugams užsienyje.

Prayer. Does it make any difference?

2010-12-03T03:30:00.000-08:00

Taigi, dar viena knyga.

Dar vienas geras būdas pažinti pasaulį, pažinti Dievą ir pažinti žmogų.
Philip Yancey knygą "PRAYER. Does it make any difference?" jau senokai gavome dovanų. Teisingiau pasakius, Artūras beveik jos išsiprašė iš užsieniečių poros, kuri buvo vienai nakčiai apsistojusi mūsų namuose. Tada dar gyvenome Vilniaus senamiestyje. Dažniausiai jis pradeda taip: "Prašau, papasakokite man, kas naujo ant Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos knygynų lentynų." Ta naujausia pasaulinio rašytojo knyga taip ir liko ant mūsų lentynos.

Grįžtant prie knygos, nieko daugiau šiame straipsnelyje nedarysiu, o tik girsiu, girsiu, girsiu.

Puiki knyga.
Puikus balansas tarp įvairiausių krikščioniškos maldos tradicijų (Rytų (Rusijos, Nepalo, Kinijos) ir Vakarų (JAV, Kanados).
Puikus balansas tarp įvairiausių krikščioniškų denominacijų (katalikų, stačiatikų, evangelikų ir bet kurių kitų, kurie kada nors tik rašė apie maldą ir ką praktikavo).
Puiki pusiausvyra tarp autoriaus asmeninio patyrimo ir pasauliui seniai žinomų maldos klasikų.
Puikus autoriaus gebėjimas NIEKO NEPATARTI, NIEKO NESIŪLYTI, NIEKO NEKTRITIKUOTI IR NIEKO NEVERTINTI.

Kaip tai įmanoma padaryti per visus knygos 320 psl., man lieka paslaptis. Ne veltui autorius jau yra išleidęs beveik 20 pasaulinio garso knygų labiausiai krikščionims rūpimomis temomis - Kur yra Dievas, kai man skauda? (Where is God when it Hurts?), Disappointment with God, The Jesus I Never Knew, What`s so Amazing About Grace ir t.t...

Knygą sudaro 5 dideli skyriai, kuriuose galite rasti mintis, pavyzdžius bei gerą Biblijinį pamatą šiomis temomis:

1. Keeping company with God
2. Unraveling the mysteries
3. The Language of prayer
4. Prayer dilemmas - pats geriausias, mano nuomone, skyrius
5. The practice of prayer

Skaitydama dažnai susigraudindavau, nes kiekvienas smulkesnis skyrius iliustruotas labai realiais labai realių žmonių asmeniniais pasakojimais-išgyvenimais. Tai mane lietė labiausiai.

Pasimėgavimui įkeliu vieną citatą iš skyriaus apie mano negebėjimą susikaupti ir melstis tyloje.
p. 186 Autorius John Donne, XVII a.
"I throw my selfe downe in my chamber, and call in and invite God and his angels thither. And when they are there, I neglect God and his Angels, for the noise of the Flie, for the rattling of a Coach, for the whining of a Doore... A memory of yesterdays pleasures, a fleare of tomorrows dangers, a straw under my knee, a noise in mine eare, a light in mine eye, an any thing, a nothing, a fancy, a Chimera in my brain troubles me in my prayers."

Knyga išleista 2006 m., by Zondervan http://www.zondervan.com/

Pasikeitimai

2010-11-05T05:02:00.000-07:00

Vieną savaitę einu į vietinę Bezdonių biblioteką, norėdama pasirinkti naujų knygų. Nuėjusi didžiąją dalį knygų randu lenkų kalba. Beje, tas pats ir knygyne Nemenčinėje.
Tuo pačiu sustoju seniūnijoje, kad deklaruoti gyvenamąją vietą Ąžuolinės km. Kol laukiu darbuotojos, seniūnas su savo "moteriškėmis" juokus krečia savo gimtąja lenkų kalba.
Apačioje dar sustoju pašto skyriuje, kur siunčiu atvirutes savo draugams į JAV ir UK. Čia, įeinant pro duris, su manimi sveikinasi lenkiškai...
Gaunu vietą Benjaminui darželyje irgi tik lenkų grupėje... Nors auklėtojos man atsako gražiai lietuviškai, "valstybinė kalba" ir grupėje, ir koridoriuose ir valgykloje yra lenkų.
Kitą dieną važiuoju į Nemenčinę, pas kirpėją, (kuri man beje, labai labai patiko) kirpti savo berniukų. Nors ji su manimi bendrauja su lenkišku akcentu, kai į kirpyklą užeina jos mama su mergaitėmis viskas aptariama gimtąja lenkų kalba.
Po apsipirkimo Nemečinės Maximoje, grįžtant namo sulaukiu iš Adomo priekaištų, kad visi jo draugai klasėje per atostogas lankė tik kapines, kapines ir kapines, o mes nebuvo jokios kapinėse. Taigi, impulso pagauta, sustoju prie Bezdonių kapinių, jau visiškai sutemus. O ten pilna uždegtų žvakučių. Klaidžioju su vaikais ir skaitau vardus ant antkapių: Helena, Jozef, Anita, Maria, Tadeush, Gjadamovski, Pan Grabovski, ir vėl Jozef, ir vėl Ania ir t.t... Nerandu nei vieno lietuviško vardo anei pavardės!

Po kelių dienų išeinu iš Benjamino darželio ryte ir išsinešu mintį galvoje: "Na, juk lenkai irgi žmonės."

Vat taip va Vita pasijautė, nes nemoka nei vieno lenkiško žodžio...

Viena rami seniai buvusi šeštadienio popietė...

2010-10-25T11:20:00.000-07:00

Mes tą ramią popietę susiruošėme į gamtą. Važiavome link Nemenčinės, o paskui į Pabradės pusę.
Žemėlapyje matėme, kad visai netoli prasideda Asvejos regionins parkas ir pats ežero. Tai jo pakraščio ie ieškojome. Kadangi tai ilgiausias Lietuvos ežeras buvo nuostabu pabūti jo pradžioje...

Atvykę sutikome ką tik iš žvejybos grįžusį žvejį. Jis turėjo vieną vienintelį laimikį - didžiulę lydeką. Vaikai bandė rodyti, kokio ji dydžio.

Puikiai praleidę laiką gryžom namo bent truputį prasiblaškę.

Rudens šventė Adomo mokykloje

2010-10-25T01:35:00.000-07:00

Visą mėnesį neprisėdau prie savo dienoraščio. Kadangi tris pastarąsias savaites turėjome įvairias puikias konferencijas, ir dar priėmėme svečią visai savaitei, laiko daugiau niekam taip ir nebeliko.

Spalis eina į pabaigą. Šią savaitę dauguma moksleivių atostogauja. Ta proga, prieš pat atostogas,
Adomo mokykloje (Saulėtekio pagrindinė mokykla) vyko rudens šventė. Parapijos kunigas taip pat kvietė mokyklos bendruomenę prisidėti prie maisto labdaros vargstantiems.

Įdedu keletą nuotraukų iš šio renginuko.

Adomo pirmoji mokytoja - Vida.

Adomo klasiokai atliko keletą dainų.

Prie paaukoto derliaus.

Aš ir mano vyrai

2010-09-20T08:05:00.000-07:00

Praeitą savaitę, sėdėdama prie pietų stalo, nebesusivaldžiau ir pasakiau visiems: "Žinote, man jūsų, VYRŲ, jau per daug...". Pastaruosius šešis mėnesius prie stalo susėsdavo net 5 vyrai (ir net visi Rulinskai!).

Jie "dirba" savo darbus, kurie beveik visi yra vyriški: statybos, įrenginėjimai, montavimai, valymai, dažymai, konstravimai ir t.t....O man vienai tenka visi moteriški: maisto ruoša, indų plova, kambarių valymas bei skalbiniai... Nu čia, aišku, tokie didžiausi ir labiausiai matomi. O kas suskaičiuos visus nematomus???

Prie visų savų vyrų šį sekmadienį dar prisijungė ir du Artūro sūnėnai - Mantas ir Kostas. Abu jau baigę mokyklas mokosi Vilniuje. Ojojoj.... man ir toliau galvoje sukosi mintis - iš kur tiek daug vyrų mano namuose??? Ir kodėl aš neturiu nei vienos draugės, pagalbininkės, mamos ar sesės??? Na, aišku, sesę turiu - bet ji visą vasarą JAV dirba ir keliauja, o mama irgi toli toli...

Taigi, aš:

Ir mano vyrai....

Kostas, Vygis ir Mantas

mūsų nuostabus kaimynas Vladas (na, jis visą laiką atsisako kviečiamas prie stalo, bet neprarandu tikėjimo...)

Vienas visą laik susirūpinęs...

Kitas beveik visada laimingas...

Gyvenimas nuosavam name - pirmosios dešimt dienų

2010-08-25T12:36:00.000-07:00

Šiandien visą dieną praleidau namie. Pirmasis vaikas atsikėlė jau nuo 6:30. Tikrai labai ilga diena... Bet tiek visokių gražių vaidzų mačiau - net širdis džiaugiasi! Taigi, griebiau gerąjį fotoaparatą į rankas ir "gaudžiau kadrus".

Iš tikrųjų, mums patinka gyventi name. Čia visada yra, ką veikti. Čia visada laikas bėga labai greitai. Čia visada kiemas šalia, kur ir mes patys, ir vaikai gali nevaržomi išeiti į lauką.

Šią savaitę pas mus dar svečiuojasi mano tėtis ir Artūro brolis. Jie abu padeda baiginėti visokius darbus prie namo. Kai susėdam prie stalo - reikia net 7 lėkščių, šakučiu, peilių, puodelių, šaukštelių ir t.t....

Tikrai neliūdna.

Pradedama registracija į šių metų Moterų konferenciją

2010-08-20T07:13:00.000-07:00

Moterų konferencija 2010

„Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisumo" Mato 6, 33a

Konferencijos data – spalio 2–3 d.

Vieta – Seminarų ir konferencijų centras „Dubingiai“, Ginaičių km., Dubingiai, Molėtų r.
www.litorina-dubingiai.lt

Šiais metais jums paruošėme kitokią konferenciją. Per praėjusias moterų konferencijas daug kalbėjome apie Dievą, Jo pažinimą, bendravimą ir santykį su Juo. Per šiųmetį renginį kviestume daugiau apie tai nekalbėti, o imti ir praktikuoti tai, kas mūsų gyvenime yra svarbiausia. Pirmą konferencijos dieną skirsime maldai, kuri padės mums visoms kartu pirmiausia ieškoti Dievo karalystės, o sekmadienį visos drauge švęsime.

Konferencijos metu Dievo žodžiu ir savo gyvenimo patirtimi dalinsis Klaipėdos Miesto bažnyčios misionieriai Garrett ir Sofi Gillilandai.

Registracijos pradžia konferencijos vietoje – spalio 2 d., šeštadienį, 9 val.

Konferencijos pradžia – spalio 2 d., šeštadienį, 11 val.

Konferencijos pabaiga – spalio 3 d., sekmadienį, apie 14 val. Tačiau programai pasibaigus konferencijos dalyves raginame neskubėti išvažiuoti: galite dar pabūti nuostabiame gamtos prieglobstyje, pasivaikščioti miške ar prie ežero, išgerti puodelį kavos kavinėje.

Informacija apie registraciją:

1 žingsnis. Pervesti konferencijos dalyvės mokestį* į VLKB sąskaitą:

Vilniaus Laisvųjų krikščionių bažnyčia

Įmonės kodas: 9210063

Įmonės adresas: Subačiaus 6–30, Vilnius

Sąsk. Nr. LT76 7300 0100 7592 0976

2 žingsnis. Nusiųsti registracijai el. laišką adresu audra@lkb.lt arba paprastą laišką adresu Kalvarijų 152–58, Vilnius. Laiške būtina nurodyti besiregistruojančios moters vardą, pavardę, miestą ir su kuo, iš užsiregistravusiųjų pageidautų kartu gyventi triviečiame kambaryje.

* Užsiregistravus ir pervedus konferencijos dalyvės mokestį iki rugsėjo 10 d. kaina vienam žmogui – 150 Lt. Registruojantis rugsėjo 11–20 d. – 170 Lt. Į kainą įskaičiuota dviejų dienų konferencijos programa, dviejų dienų maitinimas ir nakvynė puikiame viešbutyje.

Telefonas pasiteravimui dėl registracijos: +370 611 56005 (Audronė Briedienė)

Kitais su konferencija susijusiais klausimais: +370 676 34739 (Vita Rulinskienė)

Konferenciją organizuoja Vilniaus Laisvųjų krikščionių bažnyčios moterys kartu su kitomis LKB narėmis. Daugiau informacijos apie Laisvųjų krikščionių bažnyčią galima rasti internete adresu http://www.lkb.lt/

Moterų konferencijos namai internete: http://www.moterukonferencija.blogspot.com/

Persikraustėm!

2010-08-17T12:30:00.000-07:00

Praėjusį šeštadienį persikraustėm į savo naujus namus.
Kadangi dvi savaites jau ir taip viską pakavom ir vežėm, tai paskutinė diena nebuvo tokia sunki. Taip pat turėjom ir pagalbininkų.
Taip atrodė ta didi diena!:

O šiandien vaikai iš neturėjimo, ką veikti, lauke statė savo namelį. Kaip tik spėjo pastovėti, kol tėtis rado fotoaparatą ir įamžino vaizdelį.

Adomėlio 6-asis gimtadienis

2010-08-02T10:24:00.000-07:00

Jau seniai rašiau kažką dienoraštyje.
Prieš kelias savaites šauniai atšventėme Adomo gimtadienį. Jau šeštąjį!
Dalinuosi nuotraukomis:

Draugas Orestas sveikina Adomą.

Visi draugai kilnoja. Pirmą kartą nebereikėjo suaugusių pagalbos.

Vaikai gavo picos! Pica - Adomo pats mėgstamiausias patiekalas!

Augam, rimtėjam, protingėjam...

Vaikai žiūri kaip dega tortas.

Po vaišių visi kartu žaidėm "Mumijas". Benjaminas taip įsijautė į vaidmenį, kad ilgai išgulėjo nejudėdamas.

Viena diena metuose, kai kiekviename kambaryje žydi gėlės!!!!

2010-07-17T01:53:00.000-07:00

Ačiū mano draugėms, su kuriomis vakar puikiai praleidau vakarą!
Ačiū visiems, kurie prisiminėte, ar jums FB ar iPhone priminė, kokia ypatinga diena vakar buvo.
Iš tikrųjų, gimti vasaros viduryje yra nuostabu, bet kai didžioji dali draugų būna išvykę, surengti didelės šventės nepavyksta. Ir vistiek vakar pavyko su artimiausiomis draugėmis pasibūti "ne namie".

O gėlių kaip visada gavau nemažai. Tik va gaila, kad dar nesulaukiau lauko gėlių puokštės, kurią man VISADA dovanoja tėtis!!!! Gal šiandien teks pačiai keliauti į pievą ir skinti ramunes, rugiagėles, smilgas ir visas kitas vidurvasario gėles, kurių pavadinimų dabar neprisimenu...

Dalinuosi nuotraukomis!

Benjaminas ir Rapolas Matiškėse

2010-07-09T12:09:00.000-07:00

Svečiuose pas Zitą ir mergaites

2010-07-03T12:04:00.000-07:00

Naujas braškių derlius

2010-07-03T11:37:00.000-07:00

Jau išviriau dvi porcijas braškių džemo ir vieną porciją braškių kompoto. Beje, praeitą savaitę turguje sužinojau, kad braškės šį sezoną jau baigėsi.... Labai labai gaila, nes dar tikrai nespėjau atsivalgyti!!!!

Na, o kaip atrodė mano vaikai, kai ragavo pirmą šviežią džemą, galite pamatyti patys:

Kaip Artūras sraiges virė

2010-07-03T11:30:00.000-07:00

Mūsų sode jau renkam pirmąjį derlių. Aš pasitenkinu rabarbarais, na o Artūras vieną dieną grįžo su kilogramu vynuoginių sraigių.

Nei vienas iš šeimos nepalaikė jo idėjos gaminti sraiges, bet jis nieko neklausė ir ėmėsi trijų dienų procedūros.

Pirmąsias dienas sraigės "valėsi" , t.y. buvo uždarytos kibire ir kakojo...

Paskui Artūras jas dar plovė ir virė pan. 2 val.

O tada dar turėjo kiekvieną ištraukti iš geldelės, nupjauti kojytę, gaminti pagardą ir dar 0,5 val. troškino.

Jis paruošė tokį pagardą - keptuvėje pakepino svogūną, česnaką, porą, žolelių ir pabaigoje dar įpylė raudono vyno. Tai tas raudonas vynas viską nuspalvino tokia labai jau neskoninga spalvele...

Kai jau ragavome, tai padarėm tokią išvadą - jeigu tiek ilgai virsi ir tokių skanėstų pridėsi, tai ir bato aulas taps valgomas....

Artūras dar prideda, kad lietuviškos rūkytos kiaulių ausys tikrai yra žymiai skaniau!

Linkėjimai visiems,
Vita

Mamos diena `10

2010-06-20T12:13:00.000-07:00

Kažkodėl nepapasakojau, kaip mes šauniai atšventėme mamos dieną. Jau tuojau bus laikas švęsti tėčio dieną, taigi reikia greičiau papasakot apie mamos d.

Sekmadienis kaip visad prasidėjo bažnyčioje, kur mamos gavo daug gražių tulpių.

Grįžę skaniai papietam, pamigdėm vaikus, o iš karto po pogulių išsiruošėm į gamtą. Kai įsėdom į mašiną, dar nežinojom kur važiuosim, bet pakeliui nusprendėm važiuoti į Kernavės pusę. Ir vis tik nuspredėm nuvykti tiesiai į Kernavę.

Miestelyje žmonių buvo mažai, ant piliakalnių tuščia, taigi ir vaikai, ir mes galėjom netrukdomi džiaugtis grynu oru, puikia saule ir nuostabia gamta.

Paskui pasiekėme upę, o kadangi mama visada su savimi turi puikių užkandžių, tai ir sustojom vakarienei prie pat upės, prie miškelio.

Mano sugalvotas špinatų pyragas

2010-06-20T12:08:00.000-07:00

Prasidėjo špinatų sezonas! Tai pat ir braškių sezonas... Bet šį kartą apie špinatus.

Prieš kelis metus pas Editą ir Niką svečiuose valgėme tokį panašų špinatų pyragą, keptą orkaitėje.
Šią savaitę nusipirkau 300 gr. šviežutėlių špinatų turguje ir nusprendžiau pati, ką nors panašaus padaryti.

Vieną dieną pasidariau paprastos tešlos: 2 stiklinės miltų, 1 kiaušinis, 70 gr. sviesto, truputį druskos ir cukraus. Tešlą suminkiau ir padėjau į šaldytuvą.

Pyrago valgymo dieną nuploviau špinatus (pan. 200 gr.) ir palikau nuvarvėti.
Suplakiau 5 kiaušinius, įpyliau pusę stiklinės pieno, įdėjau druskos ir truputį cukraus.
Burokine tarka sutarkavau 100 gr. fermentinio sūrio.

Stiklinį indą išklojau tešla, pakėliau kraštus panašiai per vieną centimetrą. Tada dėjau trečdalį špinatų + užpyliau trečdalį kiaušinių masės + trečdalis sūrio. Ir taip, kol viską susluoksniavau.

Kepiau pan. 30 min. uždengus stikliniu dangčiu. Valgėm šiltą ir šaltą. Puikiai tiko majonezo-krienų padažas.

Skanaus!

Įvaizdis

2010-06-14T01:13:00.000-07:00

Pagaliau gavau atsakymą į vieną sudėtingiausių klausimų mano kasdienybėje. Kiek save atsimenu, o geriausiai tai atsimenu paskutiniuosius 10 metų, mane ištinka nedidelis šokas, kai sužinau, kad kas nors mano namuose apsilankys. Pas mus namie TIKRAI LABAI DAŽNAI lankosi įvairiausi žmonės! Ir mane kiekvieną kartą užpuola staigus nerimas....

Pabandysiu paaiškinti, kas vyksta mano galvoje. Kai aš pati, ką nors pasikviečiu į svečius, arba kai man praneša, kad užeis tas ir tas žmogus, o baisiausia, kai man nepraneša, bet jau į duris beldžiasi, koks svečias, mano pati pirma mintis būna - REIKIA TVARKYTIS NAMUS, t.y. surinkti nuo žemės visus daiktus, sutvarkyti indus, nukabinėti rūbus, uždaryti visas spintas.... arba viską sunešti į vaikų kambarį, duris gerai uždaryti ir tikėtis, kad svečias nenorės ten užeiti. Šie du dalykai - svečiai ir tvarkymasis - manyje taip suaugę, kad aš tiesiog niekaip kitaip ir nežinau, kad gali būti.

Iš tikrųjų, man-taip-visada-buvo-ir-yra-ir bus! Taip bent jau aš galvojau iki šiol...

Kol prieš kokį mėnesį, aš pagaliau supratau, kame čia reikalas! Reikia pasakyti, kad mano vyras nepatiria jokių panašių jausmų ir minčių. Jam visiškai nesvarbu, kas ir kada pas jį užeis, kaip atrodys namai, kai tas žmogus ateis. Arba jis gali bet kada pasiprašyti pas jus į svečius ir TIKRAI NEMATYS, kad pas jus betvarkė.
Taigi, kai jis eilinį kartą pasiprašė po pusvalandžio užeiti pas mano brolį, tas mano brolis taip pat greitai sutiko. O tada po kelių minučių, atskambino brolio žmona ir labai mielai paprašė dabar Artūro neeiti pas juos. Aš pagaliau suprantau, kokia problemą AŠ turiu: ĮVAIZDIS.

Stengdamasi atrodyti tokia, kokia iš tikrųjų nesu, kuriu į v a i z d į . Dabar garsiai pasakau visiems: tai netiesa, kad mano namai visą laiką tvarkingi. Tai netiesa, kad aš visą laiką viską suspėju. Tai netiesa, kad man patinka viską daryti dėl kitų žmonių, o pačiai linkti užkulisiuose. Tai melas, kad aš susitvarkau su vaikais....

Vakar ir vėl turėjau visą "trobą" svečių, švelniai tariant, aristokratiškų ir turtingų. Vėl puoliau viską rinkti ir valyti, kol supratau, kad aš taip nebegaliu ir nebenoriu daryti. Kas iš to mano daiktų rinkimo, jeigu po 5 min. svečiavimosi vaikai jau svetainėje žaidė pagalvių mūšį ir pradėjo tempti savo antklodes vaidindami dinozaurus... KAS IŠ TO MANO NORO PASIRODYTI PUIKIA NAMŲ ŠEIMININKE, jeigu iš tikrųjų tai beviltiška šiame gyvenimo etape...

Tokiu būdu tampu pažeidžiama, galbūt, mano artimi žmonės pagalvos, kad aš nebesusitvarkau, nebepajėgiu apkuopti namų ir vaikų. Bet juk tai ir yra tiesa, kad man sunku visa tai padaryti. Aš nusprendžiau nebekurti savo klaidingos tikrovės, o gyventi ramybėje tokioje kasdienybėje, kokia ji iš tikrųjų yra mano namuose.

Per praeitų metų Moterų konferenciją pirmą kartą susimąsčiau, kad gal tikrai mano gyvenimo varomoji jėga yra gero įvaizdžio kūrimas? Praėjo dar 9 mėnesiai, kol ši tiesa mano gyvenime tapo akivaizdi.

Aš noriu gyventi gražiuose ir tvarkinguose namuose, noriu gerbti tvarką, bet su trimis berniukais (1, 3 ir 5 metų) teks palaukti. O kai jau juos "atiduosiu" žmonoms, tada mano namai vėl priklausys man!

Būkite palaiminti šią savaitę!
Vita
p.s. čia iliustruoju tai, ką parašiau. Vėlgi, nei aš, nei Artūras negeriam alaus. O vat buteliai pas mus balkone mėtosi. Ir tai ne mano!!!! O Artūro brolio, statybininko, kuris išgėręs skaniai alaus butelį, pasideda jį mūsų balkone, tiesiai prie įėjimo... Ir kaip aš galiu spėti rinkti 5 vyrų daiktus???????

Pasirodau mūsų namą

2010-06-04T05:16:00.000-07:00

Daug kas klausinėja, kaip mums sekasi įsirenginėti mūsų namuką.
Kadangi patys esame tame pilnai paskendę, tai kartais pasakojam visokias detales: kaip daro fasadą, koks bus vidus, kaip bus su vandeniu ir kanalizacija ir t.t...
Praeitą savaitę Artūras padarė kelias nuotraukas iš vidaus ir išorės. Taigi, pasirodau, kaip dabar ten viskas atrodo!

Beje, ši siena, kur matosi pagrindinės durys į namą ir garažo durys, jau irgi pilnai "aprengta" storu polistirolo sluoksniu.

Dukterėčių gimtadienis

2010-05-30T23:57:00.000-07:00

Jau prieš gerą savaitę atšventėme mano dukterėčių 5-ąjį gimtadienį. Mano vyriausias brolis Gediminas, su žmona Gražina, prieš penkis metus sulaukė dvynukių mergaičių, kurias pavadino Saule ir Liepa.
Po metų, manęs paprašė tapti Saulės krikšto mama. O kiekvienais metais, gegužės 17d., visi renkamės paminėti jų pavasariškos šventės!

Pasidalinu nuotraukomis:

Mano sesė Onytė su savo draugu Martynu

Broliukas Tomukas su žmona Inga

Brolienė Gražina - dvynukių mama

Mažiausias gimtadienio dalyvis - Teodoras

Ops!!!! Pasirodo neturiu nei vienos jubiliačių nuotraukos!!! Teks laukt, kol brolis pats pasidalins....
O tuo tarpu aš parodysiu, kokias dovanas padariau mergaitėms. Labai nekritikuokit, nes tai mano pirmieji didesni skrebinimai...

"Liepai - panelei, Liepai patrakėlei!" - žalias, truputi retro stiliau paveikslas.

"Mergytei Saulytei" - geltonas, su gėlytėmis!

Pradedam vaiku poilsi....

2010-05-26T12:41:00.000-07:00

Sveiki,

Musu draugai kviecia mazuosius pabuti ju sodyboje ir aktyviai pailseti viena ar kita vasaros savaite.

http://stovyklosmatiskeje.blogspot.com/

Paziurekit, paskaitykit, pasidomekit!

Vita

Sezono atidarymas

2010-05-17T10:25:00.000-07:00

Vakar visą popietę praleidome Matiškėse su savo gerais draugais Edmundu ir Jurgita. Buvo ten visokių nuotykių, bet didžiausias įvykis tai šis: Rapolas su Benjaminu rado nuostabią purvo balą ir taškėsi joje iki valei...
Jau paskui ir rūbus nusiėmė, o veidai buvo paslėpti po purvo kaukėmis!

Paskui jie taip smagiai pradėjo šokinėti ir taškytis joje, kad visiems aplink teko gerokai pasitraukti į šoną.

Adomas su Jokūbu irgi gerai prasibėgiojo po visą pievą, o paskui abu sušoko į normalų prūdą. Tai buvo džiaugsmo pirmą kartą šiais metais maudantis po atviru dangum, bet greitai abu sušąlo....

Jeigu kas norite aplankyti mūsų draugų sodybą, tai mielai prašom. Jie nuomoja pirties namą, kuriame galima puikiai praleisti laiką. Matiškės sodyba

Puikus laikas dviese

2010-05-02T04:42:00.000-07:00

Praėjusį penktadienį pasiėmiau Adomą vieną iš darželio anksčiau ir pėščiomis iškeliavome į Vytauto Didžiojo karo technikos muziejų, įsikūrusį Vilniuje, Olandų g.

Kaip skaičiau aprašyme, jie stengiasi muziejui palikti bent po vieną egzempliorių visų Lietuvos kariuomenės transporto mašinų. Dauguma mašinų po atviru dangumi, kitos paslėptos dideliuose angaruose.

Tenka prisipažinti, kad aš ir vėl nusivyliau muziejumi. Šiaip, man nelabai patinka lankytis juose ir stengiuosi jų vengti. Bet Artūrui labai patinka. Ir vaikams tai labai tinka.... Taigi, mama ir vėl derinasi prie kitų poreikių. Tikiu, kad Adomui paliko neišdildomą įspūdį tikras tankas, vilkikai, sunkvežimiai, kateris ir kiti pabūklai.

Puikus laikas dviese.

Mano mėgstamiausias rašytojas

2010-04-29T06:26:00.000-07:00

Viena iš pirmųjų knygų, kurias perskaičiau anglų kalba, buvo John`o Grisham`o "The Testament". Šią knygą man davė Artūras dar tada, kai mes nedraugavome, t.y. nebuvome "porelė":). O kaži kas nors prisimena, kada tai buvo????

Na, bet grįžtant prie Grishamo knygų, noriu pasakyti, kad iki pat šiol jis yra mano mėgstamiausias romanų rašytojas. Visas jo knygas skaičiau angliškai ir visos man patiko. Žinoma, viena labiau patiko, kita mažiau, bet visos yra įdomios dėl savo siužetų, temos aktualumo ir gero rašytinio žodžio.

Kažkada buvau paėmusi skaityti kitą greitą ir populiarų romaną, tai buvau taip nustebusi, kad autoriui reikia bent jau kas antram skyriui, ką nors nužudyti, kad išlaikyti veiksmo įtampą. Tuo tarpu Grishamui užtenka vienos mirties visai knygai, o kartais ir to nereikia.... Veiksmas vis tiek toks pagaunantis, kad knygos negalėdavau nustoti skaityti net įlipus į troleibusą ar prisėdus papietauti.

Kai mūsų užsieniečiai draugai klausia, ką man atvežti dovanų, aš visada jiems atsakau - naujasią Grishamo romaną. Taigi, turbūt esu perskaičius visas anglų kalba Lietuvą pasiekusias jo knygas.
Dabar kaip tik skaitau naujausią mano turimą - "The Associate". Ant knygos galinio viršelio surašytas visas autoriaus knygų sąrašas. Labai įdomu, kad jis yra parašęs 20 romanų ir tik viena knyga yra parašyta remiantis tikrais faktais. O kaip tik man ta knyga ("The Innocent Man") ir yra palikusi patį didžiausią įspūdį!!! Joje nuostabiai dera puikus siužetas, jautrumas žmogui, gebėjimas dėlioti detales ir pabaigoje parodyti didžiules spragas JAV teisinėje sistemoje.

Na, o kad jums būtų dar smalsiau, surašau visas mano perskaitytas Johno Grishamo knygas:

A Time to Kill
The Firm
The Pelican Brief
The Client
The Chamber
The Rainmaker
The Runaway Jury
The Partner
The Street Lawyer
The Testament
The Brethren
A Painted House
The king of Torts
The Last Juror
The Innocent Man
Playing for Pizza
The Associate - dar vis neperskaityta....

Jeigu kam įdomu JAV teisinė sistema ir jeigu norite skaityti moralius autorius - kreipkitės į mane - aš turiu visą eilę jo knygų.

2010-04-27T12:07:00.001-07:00

Teodoras pradėjo visur lipti!!!!

Net nesuspėjau pastebėti kada ir kaip jis išmoko lipti!? Atrodo, tik ką Benjaminas nustojo visur lipti, tai dabar Teodoras lipa visur, kur tik pasiekia.

Salione jis lipa ant sofos, o paskui ant kompiuterio staliuko ir tada jau tiesiai ant kompiuterio.
Vaikų kambaryje lipa ant vaikų lovos.
Vonioje lipa prie kriauklės, į dušą ir prie klozeto.
Vaikų kambaryje užlipęs ant arkliuko pasiekia įjungti šviesą.
Balkone užlipa ant tėčio įrankių dėžės ir tada jau mato, kas už lango vyksta!

O dabar pats svarbiausias klausimas - ar šis vienų metų vaikas moka nulipti???

Apaštalo malda

2010-04-19T01:37:00.000-07:00

Jau seniai reikėjo kažką parašyti šiame dienoraštyje. Tik, kad niekas neateina į galvą... Nebent galiu papasakoti apie tai, kad mano turimi puodai tapo per maži ir kad juose gaminamo maisto nebeužtenka net vienai dienai. O namo įrengimo darbai vyksta po truputį, bet ir tai nuo manęs nepriklauso... O pavasarinės vaikų slogos, atrodo, tęsiasi amžinybę!!!!

Taip ir eina dienos, viena po kitos, kaip laikroduko padalos...

Na, bet šiandien Viešpats atgaivina mane siųsdamas galingą ištrauką iš laiško Efeziečiams:

"(14) Dėl to aš klaupiuosi prieš Tėvą, nuo kurio kiekviena tėvystė danguje ir žemėje turi vardą, kad iš savo šlovės lobio suteiktų jums stiprybės jo Dvasios galia sutvirtinti jumyse vidinį žmogų, kad Kristus per tikėjimą gyventų jūsų širdyse ir jūs, įsišakniję ir įsitvirtinę meilėje, galėtumėte suvokti kartu su visais šventaisiais, koks yra plotis ir ilgis, ir aukštis, ir gylis, ir pažinti Kristaus meilę, kuri pranoksta pažinimą, idant būtumėte pripildyti visos Dievo pilnybės.
O tam, kuris savo jėga, veikiančia mumyse, gali padaryti nepalyginti daugiau, negu mes prašome ar išmanome, jam tebūna šlovė Bažnyčioje ir Kristuje Jėzuje per visas kartas amžių amžiais! Amen."

Linkiu šią savaitę ir jums tokios visa apimančios, nuostabios Dievo malonės!

Pirmasis tortas

2010-03-29T03:10:00.001-07:00

Praeitą ketvirtadienį, kovo 25d., atšventėme Teodoro pirmąjį gimtadienį. Kviečiau i svečius visi Teodoro amžiaus draugus (gal kokius 5-is), deja, nei vienas neatėjo... Na pusę iš jų jų dar ir nevaikšto :).
Šventė vistiek įvyko, pirmasis tortas suvalgytas, gautos pirmosios dovanos!

Sulaukėme netikėtų svečių - Joanos ir Styvo Tinslių, kurie yra amerikiečiai, bet gyvena Orienburge, Rusijoje.

Adomėlis per kelias minutes jubiliatui ir karūną pagamino. Toks mažasis mūsų princas.

Na, o kad šventė būtų TIKRA iššovėm ir nuo Naujųjų likusį konfeti. (Paskui kartu su Artūru ant kelių suklupę rinkom...)

Ačiū visiems už sveikinimus!

Obuolio valgymas - Benjamino mini fotosesija

2010-03-23T06:03:00.001-07:00

Benjaminas. 2 metų, 10 mėnesių. Šiauliuose, pas senelius svetainėje.

Kai sena tampa nauja II

2010-03-23T05:50:00.001-07:00

Būdama Šiauliuose toliau tepliojau visokias senienas.
Pasirodau, kas iš to išėjo.

O čia keli darbeliai iš modelino. Daug laiko praleidau su vaikais kambaryje, todėl reikėjo kažkuo užsiimti.

Laimingi vaikai. Iššūkis tėvams.

2010-03-14T06:33:00.000-07:00

Perskaičiau dar vieną puikią knygą vaikų auklėjimo tema.

Kai jau nebesusitvarkau su vaikais, kai diena iš dienos nežinau kaip su jais susitarti ir visai nebelieka jokių motiniškų resursų, aš puikiai suprantu, kad atėjo laikas ir vėl kažką perskaityti vaikų auginimo tema. Kažkada mane labai padrąsino knyga "Penkios vaikų meilės kalbos". Nors mano vaikai dar maži, kad galėčiau išskirti jų pagrindinę meilės kalbą, vistik gavau daug gerų įžvalgų.

Na, o knyga "Laimingi vaikai..." jau seniai laukė savo eilės. Dar prieš tris ar keturis metus man ją rekomendavo viena draugė. Tada kažkaip neturėjau po ranka.

Šios knygos DIDŽIAUSIAS privalumas yra tas, kad joje beveik kiekviename puslapyje yra pateikiami realūs ir praktiniai pavyzdžiai. Autorius, R.Dreikurs, daug metų dirbęs vaikų ir tėvų psichologu, pateikia daug praktinių situacijų.

Vienas man nelabai patikęs dalykas - visa knyga parašyta patarimų principu. Kartais tokios knygos tiesiog "žudo". Tikiu, kad beveik neįmanoma laikytis VISŲ patarimų, bet kai kuriuos tikrai labai verta išbandyti.

Kas pasikeitė mūsų namuose, kai mama pradėjo skaityti šią knygą?:

Nuo šiol, kai vaikai pradeda muštis, peštis ir visaip kitaip erzinti vienas kitą, mama į juos abu daugiau nebekreipia dėmesio. Kaip sako autorius, tokiu metu geriausia tiesiog išeiti į tualetą.
Mamos balso tonas nusileidęs per pusę.
Jeigu vaikas nesirengia laukinių rūbų, kai ruošiamės visi išeiti iš namų, jis tiesiog lieka vienas namuose.
Aš nusprendžiau kiekvieną savaitę, dienos metu dvi-tris valandas praleisti tik su vienu Adomu. Planuojam kartu aplankyti Vilniuje veikiančias galerijas ir muziejus.
Stengiuosi visai atsisakyti bet kokių bausmių. Knygos autoriai pateikia mintį, kad šiandienos vaikai yra labai atsparūs bausmėms. Jie yra pasiryžę iškęsti bet kokią bausmę, kad tik pasiektų savo tikslo. Todėl bausmių taikymas yra bergždžias veiksmas siekiant vaiko geresnio elgesio. Taip pat ir daiktiniai apdovanojimai maža turi vertės.
Geriausiai vaikų elgesį keičia DRĄSA (angl. courage), kurią skątinant vaikas siekia savo tikslo ir PADRĄSINIMAS (angl. encouragment) už gerą elgesį.
Visi mano vaikai yra be galo GERI. Tik jų elgesys kartais yra labai netinkamas. Mano atsakomybė - suprasti, ko iš tikrųjų vaikas siekia ir padėti jam tai pasiekti.

Jeigu ir jūs nebegalite susitvarkyti su savo vaikais, skaitykite šią knygą - tikiu, kad sulauksite pagalbos.

Vita

LEGO stebuklai

2010-03-07T06:34:00.000-08:00

Praeitą šeštadienį buvau su vaikais namie. Kadangi, tai vienas serga, tai kitas miega daug laiko tenka praleisti namuose. Kai jau visai neberadom kuom užsiimti, Adomas atsinešė savo LEGO skrynią. Taip pat susirado knygutę, kurioje žingsnis po žingsnio parodyta, kaip reikia TEISINGAI sudėlioti įvairius žaislus. Iš trijų galimų variantų jis pasirinko greitąjį laivą.

Tik pažiūrėkite, koks išėjo!

Galiu pridurti, kad ši daikčiuką sudėlioti užėmė nei daug nei mažai - lygiai 3 valandas nepertraukiamo susikaupimo. Mamai jau po 2-iejų valandų galvą įsiskaudo. O jis užsispyrusiai toliau dėjo dalelę prie dalelės...

Šaunuolis!

Kai sena tampa nauja

2010-03-05T01:36:00.000-08:00

Dabar suprantu, kodėl man taip šį pavasarį parūpo dekupažas. Tie, kas paskaitėt paskutinį straipsniuką, suprasit mane lengvai.

Kai seni nusibodę daikčiukai atsinaujina, tai ir mano siela šalia jų jaunėja...

Radau pas mamą tokią arbatos popierinę dėžutę ....
pirmieji bandymai raukšlėti ir grublėti, bet vistiek gerai...manau...
parvešiu mamai su savo kepimo sausainiais -
tikrai džiaugsis (nors duot tai nelabai norėjo)

Seniai turėjau tokius visai medinius daiktelius - jau reikėjo juos atnaujinti.

O čia vietoj greitai nuvystančių pavasarinių narcizų.

Visi moliniai nedažyti indeliai, greitai buvo apipaizalioti.

Mintis, susisukusi lizdą mano galvoje

2010-03-05T00:52:00.000-08:00

Pastarąjį mėnesį vis neišeina iš galvos viena negera mintis. Kažkada klausiau seminaro apie mintis ir įsidėjau į širdį patarimą, kad "tegu mintys nesuka savo lizdų mano galvoje". Tai va ėmė tokia viena mintis ir susisuko savo lizdą.

Ar tai mintis, ar išgyvenimas, ar šiaip nuojauta, nežinau, bet pasakysiu ją garsiai ir tikiuosi, kad palengvės. Pasenau. Pasenau? Pasenau!

Prieš kokį mėnesį ištraukiau mūsų senus vaizdo įrašus. Pagalvojau, kad reikia juos perrašyti į skaitmeninį formatą, kad išliktų ilgam. Taigi, pradėjau peržiūras namuose, viena kasetė, kita kasetė. Kuo daugiau žiūrėjau į save, tuo aiškiau man tapo, kad dabar visai kitaip atrodau. Aišku, iki tos pežiūros tikrai negalvojau, kad dabar esu senesnė, bet žiūrint į save prieš šešis ar septynis metus, tikrai matosi labai didelis skirtumas! Kažkaip nuliūdau. Pažvelgiau į veidrodį ir galvojau, koks didelis skirtumas tarp to, kas buvo ir to, kaip dabar yra.

Dar sutikau daug senų klasiokų FB ir pamačiau, kad ir jie visai nebe tokie, kokius juos prisimenu prieš 10 metų. O mano galvoje išlikęs tik tas vaizdas, kai baigėm visi mokyklą ir išsiskirstėm.
Dar liūdniau tapo. Jausmas nepraėjo ir nepagėrėjo...

Pažiūrėjau į vyrą, pažiūrėjau į kitus brangiausius žmones ir taip liūdna liūdna pasidarė... Kodėl senstam? Juk dar tiek mažai metų! Juk dar tiek daug visko laukia! Mintis vis suko didesnį lizdą mano mintyse.

Jau visiems namams nurimus, prieš pat miegą, pasidalinau su Artūru savo skausmu. Skambėjo panašiai: "Žinai, brangusis, man taip negera tapo... žiūrėjau aš tuos senus įrašus ir pamačiau, kad pasenau. Taip negera, taip liūdna. Juk man tik TIEK metų, o jaučiuosi pasenusi".

O jis man sako: Niekas tau čia nepadės. taškas. Tik vienas Dievas gali padaryti žmogų vėl jauną.

Kažkaip nelengviau, bet ramiau....

Taip, taip, taip. Žinoma, kad taip. Ir niekaip kitaip. Niekas, alei niekas kitas nepadės. Ir kodėl man anksčiau neatėjo į galvą ši mintis???

Dar susiradau Psalmėse Dovydo žodžius: "VIEŠPATIES Įstatymas tobulas; jis atnaujina gyvastį; VIEŠPATIES įsakai teisingi, jie paprastus žmones padaro išmintingus." Psalmė 19, 8 eilutė

Taigi, nuo šiol mano galvoje lizdą suka NAUJA gera mintis. Tikiu, kad kai kitą kartą pasijusiu panašiai (o taip tikrai dar daug kartų bus), žinosiu kur kreipti savo mintis.

Gražaus savaitgalio visiems jauniems ir truputį pasenusiems :) !

Meilėje,
Vita

Ša! Kalba mamos!

2010-02-24T04:21:00.000-08:00

Vakar praleidau puikų vakarą. Viena mano draugė, besilaukianti antro vaikelio, pakvietė mane į naują spektaklį (http://idioteatras.lt/index.php?page=sa-kalba-mamos).

Spektaklyje vaidina 6 mamos, kiekviena skirtingai patyrusi motinystės džiaugsmus ir vargus.
Sunku viską papasakoti, bet pradėsiu nuo pradžių...

Dar gerokai prieš septynias, į Spaudos rūmus pradėjo plūsti MOTERYS. Vienos su pilvukais, kitos su draugėmis, kokia viena iš šimto su savo vyru... Mano mintyse nuolat sukosi mintis: "Tikras moterų paradas". Prisipažįstu, seniai kada mačiau tiek daug moterų vienoje vietoje. Pasipuošusios, pasipusčiusios, pasidažiusios, pabėgusios, parbėgusios... Visos laimingos, visos patenkintos.

Visame būryje sutikau dar dvi savo buvusias grupiokes su gražučiais, apvalučiais pilvukais!

Vos tik prasidėjo spektaklis, supratau, be reikalo ir aš pasidažiau su beveik ušdžiuvusiu tušu... Jau per pirmas 10 minučių teko braukti ašaras. Taip ir valiausi tas ašaras - kartais iš juoko, kartais iš liūdesio ar susijaudinimo... Ir nuolat lydėjo mintis, kad beveik viską, ką jos kalba ir rodo scenoje vyksta mano kasdienybėje.

Nepasakyčiau, kad spekytaklis pasižymi didele menine verte - vaidybos imantrumais ar žodžio meistriškumu. Pabaigoje net pagalvojau, kad visa tai patiriu namie, o jeigu dar ir teatre tas pats...
Iš kitos pusės, labai aiškiai suvokiau, kad aš ne viena! ne viena tokia pikta! tokia pavargusi! tokia praradusi SAVE! Ir kitos - VISOS - pasaulio mamos išgyvena sunkias akimirkas, po kurių visada ateina atsiprašymas, apkabinimas, meilė... (Kaip tik prisiminiau vieną frazę: "Kodėl pyktis būna toks garsus, o meilė tokia tyli?")

Spektaklis dviejų dalių, tai yra progos ir su tomis draugėmis dar aptarti ginekologus, gimdyklas bei vaiko vardų ir sauskelnių firmos pasirinkimo galimybės.

Pabaigai, galiu tik dar pridurti, kad iki pilnos vakaro laimės grįžusi namo radau VISUS TRIS VAIKUS jau miegančius, o vyrą belaukiantį Manęs.

Jeigu gausite bilietus, leiskite sau pasijuokti ir paverkti kartu su kitu dideliu būriu mamų.

Reabilitacija Šiauliuose

2010-02-16T07:06:00.000-08:00

Su vaikais praleidom puikų savaitgalį Šiauliuose pas senelius. Po ilgos ir ligotos savaitės, vaikai tris dienas valgė, valgė ir valgė....
Adomėlis nuo senelio gavo dovanų kalnų slidinėjimo slides. Buvo proga pratęsti slidinėjimo mokslus pas senelius ant prūdo.

Visus sveikinu su atėjusia Lietuvos Valstybės diena.

Kai vaikai serga

2010-02-11T10:57:00.000-08:00

Visą praėjusią savaitę kovojom su Rota virusu. Pirmas pradėjo Benjaminas ir jam tikrai labai sunki viruso forma buvo. Tai viena diena geresnė, tai blogesnė. Bet organizmas tikrai buvo stipriai apnuodytas, nes beveik 6 dienas vaikas nieko nevalgė, vos vos gėrė ir bjauriai viduriavo...

Adomas su Teodoru pasekė brolio pėdom po kelių dienų. Ačiū Dievui, kad šiandien jau visiems geriau. Dar tik mažasis toks neaiškus, vis dar viduriuoja...

Dėl to, kad vaikai namie jau visą savaitę, kažkaip išseko viso jėgos ir kūrybinės galios juos užiminėti. Vieną dieną Artūras tiesiog parvežė krūvą video kasečių (beje, jas LABAI pigiai) pirko IKI Minsko rūsyje esančioje Video Nuomos parduotuvėje. Taigi dabar turim lietuviškai įgarsintus Disnėjaus filmukus, Šreką, Ledynmetį, Garfildą, poną Byną.

Dar viena iš veiklų buvo tiesiog eiti ir viską namuose fotografuoti. Įdedu kelias nuotraukas.

Su meile,
Vita

p.s. Šiandien dienos skaitinio eilutė mane drąsina: "Viešpats visuomet bus tavo vadovas ir sausros išdegintoje šalyje tave pasotins." Izaijo 58,11

Va tokie mes jau dideli!

Mama pro balkono langą pamatė nuostabius varveklius. Adomas gavo naują kardą!

Adomas nuolat ką nors namuose griauna ir stato, paskui vėl sugriauna ir vėl stato...

Pagaliau mamai bent šiek tiek ramybės! Taip miegodavo kietai dienos metu. Galima būdavo vaikščioti po kambarį kiek tik nori...

Super skanūs kopūstai

2010-02-05T00:09:00.000-08:00

Toliau tęsiu receptų dalybas...
Ši kartą noriu pasidalinti labai skaniais kopūstais.
Turbūt ne viena lietuvių šeima visą gyvenimą kopūstus žiemai ruošdavo juos raugindami.
O aš radau receptą, kaip galima kopūstus marinuoti ir palikti juos šaldytuve net keliems mėnesiams.
Taigi, jeigu jums patinka saldžiai marinuotos kopūstų salotų, išbandykite!

Jums reikės:
1 didelės kopūsto galvos (paprastas, lietuviškas, kietas kopūstas)
3-4 gražios morkos
2 paprikos

Viską sutarkavome virtuviniu kombainu (morkas su burokine tarka, o kopūstus su plonąja pjaustykle).

Tada viriau marinatą:

1 stiklinė natūralaus obuolių acto
1,5 stiklinės cukraus
1 stiklinė vandens
šaukštelis druskos
šaukštas kmynų

Marinatą sumaišius su kopūstais, juos sudėjus į stiklainius ir palikus šaldytuve, paruoštų šviežių salotų turėsite visada!!!!
Per dieną, vieno kibirėlio jau neliko...

Trinta špinatų sriuba

2010-02-01T10:19:00.000-08:00

Šiandien gavosi puiki špinatų sriuba. Į ją dėjau:
5-6 gabalėliai šaldytų špinatų (pan. 200gr.)
3-4 vid. dydžio bulvės
1 ind. konservuotų pupelių
česnakinė druska
2 litrai sultinio (viriau kiaulienos kauliuką)

Viską išviriau ir sutryniau su virtuviniu kombainu.

Sriubytę paskaninau duonos su grūdais skrebučiais.
Juos, supjaustytus kubeliais, pakepinau ant mažos ugnies aliejuje.
Dar įsipylėme truputį pieno, nes buvo tirštoka ir riebios grietinės nesinorėjo.

Skanaus!

Sinuhė egiptietis

2010-02-01T06:02:00.000-08:00

Galiu pasidžiaugti, kad baigiantis pirmam šių metų mėnesiui perskaičiau PUIKIĄ Mika Waltari knygą "Sinuhė egiptietis". Jau perskaičius pusę knygos (pan. 300 puslapių) jaučiausi gavusi tai, ko labai tikėjausi iš šios knygos. Bet, norint iš tiesų ją įveikti, reikėjo perskaityti dar tiek pat.

Supratau, kad Waltari yra nuostabus evangelistas. Visose jo knygose yra netiesiogiai rodoma pasauliui, kad nėra kito dievo, tik tas vienintelis VIEŠPATS, kuris yra gyvas, nematomas, gailestingas ir teisus.

Šioje knygoje Waltari pasakoja apie senovės Egipto, Sirijos, Kretos, Mitanijos ir hetitų religiją bei kasdieninį gyvenimą. Pradėjau įdėmiau žiūrėti, ką vaizduoja egiptietiški paveiksliukai...

Kaip įprasta išsirašiau kelias citatas, kuriomis dalinuosi su visais:

p. 14
"Ne tas yra turtingas, kuris turi aukso ir sidabro, o tas, kuris pasitenkina mažu."

p. 109
Sinuhė, visas išvargęs, sužalotas, viską praradęs, netgi tėvų kapavietes pardavęs guli prie Nilo nendryne. Šalia jis pamato būtybę, be akių, nupjauta nosimi ir ausimis (taip egiptiečiai bausdavo vergus už visokius nusikaltimus). Nors gydytojas Sinuhė pats nuskurdęs ir apimtas kaltės, jis sako tam vargšui:
- Papasakok man apie tau nutikusią neteisybę, kad galėčiau drauge su tavimi sielvartauti."

p. 554
"Žmonės vienodi - visi į pasaulį ateina nuogi, žmogaus širdis - vienintelis juos skiriantis matas. Žmogaus negalima matuoti vien odos spalva, jo kalba, žmogaus negalima matuoti jo drabužiais ir papuošalais, negalima matuoti jo skurdu ir turtu, o vien jo ŠIRDIMI. Todėl, geraširdis žmogus vertesnis už blogą ir teisybė vertėsnė už skriaudą - nieko kita nežinau, tai visa mano išmintis."

Aš tikrai myliu knygas!
Vita

Susumavus praėjusias šventes

2010-01-15T04:20:00.001-08:00

Noriu pasidalinti nuotraukomis ir prisiminimais apie praėjusias šv.Kalėdas ir Naujųjų sutikimą.

Prieš šventes skaičiau straipsnį apie šeimą, kuri kiekvienais metais patirdavo STRESĄ prieš šventes. Jie privalėdavo kažkur važiuoti, kažką sveikinti, kažką padaryti.... Bet vienais metais jie tiesiog nustojo blaškytis ir nusprendė likti namuose ir veikti tik tai, kas patinka jiems.

Per visas šias šventės man skambėjo galvoje šio straipsnio antraštė "Saugūs namuose per Kalėdas"(angl. Safe at Home for Christmas). Mes pirmą kartą savo vedybiniame gyvenime per visą šventinį laikotarpį likome namuose - jokių ilgų kelionių ir jokių skrandžiui mirtinų gastriolių pas tetas ir dėdes.

Bet mes nebūtume mes, jei mūsų tarpe nebūtų daugiau žmonių. Taigi, prie Kūčių stalo sėdome kartu su savo brolio šeima. Giedojome giesmes, skaitėm Bibliją ir valgėm vieną karštą patiekalą. Brolis atsinešė pusiau padarytą prakartėlę, kurią berniukai pabaigė ir užpildė gyvūnėliais. Buvo iš ties saugu namuose ir gera artimiausių žmonių tarpe.

Šv.Kalėdų rytą surengėme bažnyčioje šventines pamaldas vaikams ir jų tėveliams. Nuostabu, kad šioje programoje dalyvavo visi bažnyčios vaikai - dar daugiau - jie visi buvo SVEIKI! Šis rytmetis įamžintas puikiose Kamilės nuotraukose.
http://www.facebook.com/#/album.php?aid=45200&id=1110820484

Dar viena naujiena ir gera pramoga nekainavusi nei cento, tai buvo Kalėdų senelio aplankymas.
O jis vyko ne šiaip kur nors, o pas mūsų kaimynus. Jau kelis mėnesius padraugauju su savo kaimyne iš antro aukšto. Vaikams buvo didžiulis įspūdis!

Naujųjų išvakarėse taip gražiai prisnigus sugebėjome išsiruošti su vaikais ant kalniuko. Kadangi maistu mama pasirūpino iš anksto (stebuklas!) mes buvome vieninteliai ant kalno! Netgi ir Teodoras pirmą kartą nusileido su rogutėmis.

Paskui Naujuosius sutikome vėl su mano broliu Tomo ir jo žmona Inga. Buvo ramu ir gera, nes vaikus suguldėm apie 9 val. vakaro. Jie visi trys tą dieną čiaudėjo ir slogavo, taigi gavo gerą dozę poilsio.

Na, o kulminacija mūsų viso šventinio laikotarpio tai buvo pasisvečiavimas pas Steve ir Mary Davis. Ši šeima turi 10 vaikų ir gyvena PUIKIAI. Mes jau senokai juos pažįstame, bet labai norėjome pamatyti, kaip gyvenama tokioje didelėje šeimoje. Naujųjų rezoliucijoms tikrai gavome įkvėpimo:

Kuo daugiau vaikų, tuo lengviau juos auginti. :) Mary sako: "Man gaila tų mamų, kurios turi tik vieną ir jai reikia visą laiką tą vieną vaiką užimti, nes nėra kam su juo žaisti."
Vietoje stiklinių didelėje šeimoje labai skanu gerti iš švarių stiklainių - naujausia eko mada. Ir visai negaila, kad suduš, kai vaikas jį plaus.
Namie nereikalinga indoplovė, nes yra daug daug mažų rankyčių, kurioms toks darbas tik į naudą.
Viename kambaryje gali miegoti ir 3 ar 4 vaikai.
Naminiai gyvūnai yra ne tik puikiausi žmogaus draugai, bet ir visų maisto likučių suvartotojai... (nors manęs vistiek neįtikino jų privalumai)
Vaikus galima mokyti namuose

Savo šeimoje vaikai turi kartu mokytis šlovinti Dievą. Kitaip negalime tikėtis, kad sekmadienį per pamaldas jie ramiai sėdės ir dalyvaus šlovinime ar maldos tarnavime.

Na, gal jau užteks šio reportažo.
Naujų pokyčių jums šiais metais!!!
O čia gražiausią šio sezono nuotrauką palikau pabaigai.....

Ką aš zužinojau apie vyrus J.Eldredge knygoje "Laukinis širdyje"?

2010-01-07T11:15:00.000-08:00

Jau seniai ta knyga guli mūsų brangioje (na, nieko ji ten pinigais nebrangi, bet knygos tai mano brangus pasaulis) knygų lentynoje. Vis delsiau ir laukiau tos dienos, kada imsiuosi šios knygos.

Jau pats pavadinimas daug ką pasako.... Nuo tol, kai jį išgirdau, vis žiūrėdama į savo berniukus galvojau, kad jie tikrai yra laukiniai! Ne visada širdyje jie laukiniai - kol jie tokie maži, tai tikrai daugybė vyriškumo pasireiškia jų elgesyje, žaidimuose, kalboje. Tikiu, kad kai vyrai užauga bent iki kokių 30-ies, jie tampa labiau civilizuotais vyrukais, bet jų širdys ir toliau išlieka laukinės.

Taigi, ką aš išmokau apie vyrus iš šios knygos?

Vyrai yra "laukiniai", t.y. ieškantys nuotykių, veiksmo, kovos ir rungtynių ne iš savo nuodėmingo prado, o dėl to, kad Dievas juos tokius sukūrė. Kūrėjui reikia drąsių ir stiprių vyrų, kad vykdytų Jo paskirtas užduotis.

Savo aplinkoje, mokykloje ir šiaip gyvenime moterys trokšta, kad vyrai taptų "Gerais, Mielais Vyrukais". Deja, tai didžiausia klaida. Kaip jau minėjau anksčiau, Dievas jiems turi kitokių planų. Pasižiūriu į save iš šono kasdienybėje ir girdžiu: "Nelipk, nulipk, atsargiai, nenugriūk, atsisėk gražiai, nukelk kojas, nerėk, nešauk, patylėk bent vieną minutę, stovėk ramiai, klausyk, nebėk, nenugriūk, sustok ir t.t...." Niekada niekada nepagalvojau, kad vyrams tai iš principo svetima! Juk tokie nuotykiai jų laukia, o aš ką darau?!

Esminis vyrų klausimas, kuris veda juos per visas gyvenimo dienas ir daro savimi pasitikinčiomis asmenybėmis yra: "Ar aš stiprus?" Tai klausimas, kuris neduoda nei mažam berniukui, nei suaugusiam vyrui ramybės kiekvieną dieną. Ar aš pakankamai stiprus įveikti šią kliūtį? Kai perskaičiau apie tai, pradėjau stebėti ir klausytis Adomo. Ir ką gi, jis to klausia kiekvieną kartą tik pasitaikius progai įrodyti savo jėgą!

Berniukas, kuris negauna atsakymo į šį klausimą, arba jam pasakoma, kad jis yra bejėgis, vargšelis, mažiukas ir silpnas gauna žaizdą visam gyvenimui, kurios joks žmogus negalės išgydyti.

Nei viena moteris, kad ir kokia ji mylinti ir atsidavusi būtų, negalės patvirtinti savo vyrui jo vyriškumo. Vyras labai stipriai apsigauna ieškodamas moters meilės ir ryšio savo vyriškumui užtikrinti. Priešingai, moterys myli ir jaučiasi laiminga šalia save atradusio vyro, tvirto, stipraus, gelbėjančio ją iš didelio akmeninio bokšto.

O svarbiausia yra tai, kad aš, kaip moteris, gavau patvirtinimą sau, kad turiu ieškoti to, kas man patinka, to, ką aš mėgstu, ką Dievas man paskyrė. Savo svajonę turėčiau įvardinti aiškiai ir konkrečiai ir tik nesugadinti visko klausdama "KAIP aš tai padarysiu????"

Dar kartą gavau atsakymą, kad aš galiu svajoti ir siekti savo svajonės visa širdimi, o visa kita bus man duota savo laiku ir savo vietoje.

Su meile,
Vita

2009-12-29T05:18:00.000-08:00

Žmogaus vardas

O angelas jai tarė: „Nebijok, Marija, tu radai malonę pas Dievą! Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi. ... Praslinkus aštuonioms dienoms, kai reikėjo apipjaustyti vaikelį, Jam buvo duotas Jėzaus vardas, kurį angelas nurodė dar prieš Jo pradėjimą įsčiose. Luko 1, 30 –31.2, 21

Gimus kūdikiui, visi tėvai turi malonų rūpestį išrinkti jam vardą. Yra daug įvairių priežasčių kodėl vaikui yra suteikiamas toks vardas, kokį jis gauna, tačiau, manau, yra naudinga pažvelgti ir į kai kuriuos Biblijoje pateikiamus vardų davimo ir gyvenimo su gautu vardu pastebėjimus. Štai skaitant apie Jono ir Jėzaus gimimą į akis krinta viena aiški bendrybė – abiejų kūdikių vardai buvo parinkti ne jų tėvų, o Dievo. Todėl, mano galva, verta pažiūrėti, kodėl vieniems kūdikiams vardus Dievas parenka pats, o kitiems juos parinkti palieka tėvų atsakomybei.

Dievo suteiktas vardas. Marijai angelo buvo pasakyta, kad pagimdyto kūdikio vardas bus Jėzus, tą patį išgirdo ir jos vyras Juozapas (Mt 1, 21). Jėzus reiškia „Viešpats yra išgelbėjimas“, tai yra kitokia Jozuės, Mozės įpėdinio, vardo forma.

Jono vardas irgi duotas panašiomis aplinkybėmis. Pirmiausia jis buvo praneštas kūdikio tėvui Zacharijui. Matome, kad tuomet, kai Zacharijas negalėjo kalbėti, jo žmona Elzbieta gana drąsiai prieštaraudama giminėms ir artimiesiems tvirtino, kad vaikas bus Jonas (Lk 1, 60). Jono vardo reikšmė – „Jahvė yra gailestingas“.

Manyčiau, čia esama šiokio tokio kitoniškumo, kuris paaiškina, kodėl pats Dievas suteikė tiems vaikams tokius vardus. Bent jau pačios istorijos, supažindindamos mus su šiais asmenimis, pradeda nuo jų tėvų statuso. Vieni yra tokie seni, kad jau nebegali turėti vaikų, o kiti dar net nesusituokę, nesuartėję, tai turėti vaikų irgi negali. Akivaizdu ir tai, kad Dievas per šias šeimas pasirinko atlikti savo darbą, o pagrindiniai darbininkai turėjo būti užauginti per šiuos pasirinktus žmones. Taigi pasirinkdamas savo reikalui deramus gimdytojus Dievas ruošė sau tarnautojus, o parinkdamas vardus suteikė jiems tapatybę: vienas vadinosi „Viešpats yra išgelbėjimas“, kitas – „Jahvė yra gailestingas“. Žinoma, šie vardai tuo metu buvo gana populiarūs, ir jais pavadinti kūdikiai nelabai išsiskyrė iš kitų. Vis dėlto svarbu tai, kad net tuos įprastus vardus jiems parinko Dievas. Beje, kalbant apie Jėzų pasakytina, kad Raštas labai aiškiai kalba, jog jis Jėzus yra ne Juozapo, o Dievo Sūnus, taigi visai natūralu, kad kaip tik tėvas suteikė vaikui štai tokią tapatybę.

Dievo pakeistas vardas. Biblijoje aprašyta nemažai atvejų, kai pradėjęs su žmogumi vykdyti savo darbą Dievas jį pervadina, suteikia kitą vardą, ir žmogus pradeda keistis pagal tą naują jam suteikiamą tapatybę. Taip nutiko su Abromu – Abraomu ir Saraja – Sara (Pr 17, 5). Ir Jokūbui buvo pasakyta: Tavo vardas bus Izraelis! (Pr 35, 10). Naujajame Testamente kitus vardus gavo apaštalai Simonas – Petras ir Saulius – Paulius.

Keistis vardus ir pavardes labiausiai įprasta šnipams bei nusikaltėliams, kuriems reikia slėpti savo tikrąją savo tapatybę ir apsimesti kuo kitu, kuo iš tikrųjų nesama. Dievas ne dėl šio dalyko keičia vardus, bet tam, kad žmogų padarytu tuo, kuo jis dar nėra, bet gali būti, ir ne tam, kad šis galėtų nuslėpti savo praeitį, o kad gautų garbingą ateitį.

Beje, Biblijoje skaitome daugybę paties Dievo vardų, tad turime suprasti, kad vardai senajame pasaulyje daugiau nusakydavo asmenybę ir nebuvo vien garsų skambesys. Geriausiai žinomas Dievo vardas, kuriuo jis prisistatė Mozei, yra יהוה – Jahvė (Iš 3, 15). Jis reiškia „pats egzistuojantis, esantis, esatis, amžinas“. Lietuviškai šis Dievo vardas paprastai rašomas didžiosiomis raidėmis VIEŠPATS, o kai rašomas mažosiomis raidėmis – hebrajiškas jo variantas yra adonai, asmeniškesnis, ir reiškia „mano viešpats”. Kai Jahvė ir adonai rašomi kartu, skaitome Viešpats Jahvė. Tiesiog Dievas (dgs. dievai) hebrajų kalboje yra Elohim.

Taip pat Dievas labai dažnai prisistato pagal tam tikras reikšmes kaip „Dievas mūsų teisumas“, „mūsų gelbėtojas“, „mūsų vėliava“, „mūsų atlygis“, „mūsų teisėjas“, „mūsų išgydymas“ ir t.t. Dažniausiai šie papildomi vardai Dievui būdavo suteikiami po tam tikrų patyrimų, per kuriuos Dievo tauta išmokdavo kažko ypatingo apie jį.

Taigi kai Dievas pervadina kitu ar panašiu vardu – tai tik į gera, nes žmogui iš paties Viešpaties suteikiama nauja tapatybė. Drauge ir Dievo savybės žmonėms yra apreiškiamos per jo vardus, jam suteiktus žmonių.

Išminties literatūroje yra du tokie posakiai: Geras vardas yra vertingesnis už didelius turtus (Pat 22, 1), Geras vardas yra geriau negu brangus tepalas (Mok 7, 1). Suprantame, kad čia išminčiai labiau norėjo pasakyti, kad gera žmogaus reputacija yra vertingiau ir už didelius turtus, ir už brangius kvepalus. Taigi kai kuriais atvejais, galbūt taip pat ir mūsų kultūroje, kur vardų reikšmė nelabai svarbi – svarbiau, kaip jie skamba, vis dėlto su Dievo pagalba mes kuriame savo vardą, savo asmenybę, lemiame savo išlikimą.

Dievo įrašytas vardas. Mūsų gyvenimas yra padalytas į dvi dalis. Viena dalis yra šiame, nuodėmės paliestame pasaulyje, o kita – tiems, kurie tapo Dievo vaikais – atnaujintame. Ten mes būsime pakeisti, ten mūsų asmenybės jau nebebus nuodėmės padarinių sumenkintos. Išties įdomu yra tai, kad ir mūsų vardai mums bus atnaujinti. Štai Apreiškimo Jonui knygoje sakoma: Kas turi ausis, teklauso, ką Dvasia sako bažnyčioms: ‘Nugalėtojui Aš duosiu paslėptos manos ir baltą akmenėlį, o ant akmenėlio bus įrašytas naujas vardas, kurio niekas nežino, tiktai gavėjas’ (Apr 2, 17). Kiekvienas gausime naują vardą, tačiau tas vardas bus nuo dangiškojo Tėvo, kaip tai buvo žemėje gimusiems Jėzui ir Jonui. Įsivaizduoju, kad šis vardas kažkaip atspindės tai, kaip mes gyvenome šioje žemėje. Norėčiau pateikti labai gražų pavyzdį iš Lewis'o „Narnijos kronikų“, kur ištvėrę mūšius liūto Aslano karališkais titulais apdovanojami ir Narniją valdyti paliekami į šį pasaulį atvykę broliai ir sesės. Aslanas, kiekvienam iš jų duodamas karūnas, pasako naujuosius jų vardus:

Spindinti rytų jūra – karalienė Liusi Narsuolė (the Valiant).

Didingas vakarų miškas – karalius Edmundas Teisingasis (the Just).

Švytinti pietų saulė – karalienė Suzana Švelnioji (the Gentle).

Skaidrus šiaurės dangus – karalius Petras Didingasis (the Magnificent).

Kartą Narnijos karalius ar karalienė – visada karalius ir karalienė.

Prie šių Lewis'o žodžių sunku ką ir pridėti, tačiau mūsų džiaugsmui dar galiu pasakyti, kad kai ką pridėti vis dėlto galima – tai paskutinės Biblijos knygos paskutinio skyriaus žodžiai: Jie regės Jo veidą, ir jų kaktose bus Jo vardas (Apr 22, 4). Mumyse bus įrašytas ne tik naujas mūsų vardas, bet ir Karalių karaliaus, Viešpačių viešpaties vardas.

Autorius: Artūras Rulinskas

Ypatingi imbieriniai sausainiai

2009-12-24T05:07:00.000-08:00

Šią savaitę su savo trimis vaikais sugebėjau užsiimti imbierinių sausainių kepimu. Kas esate bandęs tai daryti, žinote, ką reiškia su trimis pypliais suktis mažiausioje pasaulyje virtuvėje!

Stengiausi jų nereguliuoti, bet vistiek daug nervų kainavo. Ar rezultatas vertas vargo? Pažiūrėkite patys!

Šie sausainiai yra ypatingi, nes:
* Aš tikrai tiksliai žinau jų sudėtį;
* Viskas pagaminta namuose, savo rankomis;
* Jie visada tokie skanūs, kad reikia gerai paslėpti norint išsaugoti bent kelis egzempliorius seneliams;
* Jų visada užtenka geriems draugams pavaišinti!

Na, dabar reikia pristatyti visus, kurie prisidėjo prie ilgo ir sunkaus gamybos proceso:

Didysis Adomas (5,5 metų) padarė pusę darbo...

Nors Benjaminas (2,5 metų) pradžioje visiškai nepaisė jokių patarimų ir nurodymų, pabaigoje prisėdo ir taip gražiai gražiai nuspalvino net kelis sausainius! Tikras Šaunuolis!

Na, o Teodoras (9 mėn.) galėjo tik zysti aplink ir tampyti mamai už sijono... bet vistiek šaunuoliškai laukia savo pirmųjų šv. Kalėdų.

Dar pabaigai, labai noriu parodyti, kaip atrodo vaikai, kuriems truputį per daug leidžiama valgyti šokolado... Ir bėda čia tikrai ne kiekyje, bet kaip jis sugeba nuo duonos, ant kurios buvo užteptas šokoladas, nulaižyti tą skanėstą!

Sofijos soboras - Hagai Sophia

2009-12-18T01:25:00.000-08:00

http://www.youtube.com/watch?v=bL-0uNeoWEE

Dar viena gera knyga - Vakarų kraštų likimas

2009-12-18T00:51:00.000-08:00

Vakar pabaigiau dar vieną puikią knygą. Šiais metais perskaičiau kelis gerus istorinius romanus (skaičiau apie krikščionybės plitimą Romos imperijoje, bent dvi knygas apie Afganistaną).
Šį kartą tai buvo Mika Waltari knygą "Mirties angelas", kuriame pasakojamas Konstantinopolio (dabartinio Stambulo) žlugimas. Šis miestas buvo laikomas antrąja Roma, paskutiniu krikščionių didžiuoju miestu Azijoje. 1453 m. Turkų sultonas Muchamedas nukariavo šį miestą, nugriovė bažnyčias, nužudė imperatorių bei vietinius graikų didikus ir miestą pavertė nauja musulmonų sostine.

Dalinuosi keliomis ištraukomis, kurios, man atrodo, ir šiandien lygiai taip aktualios ir realios Vakarų Europai.

"Vakarų kraštai kartu su Konstantinopoliu nuskęs naktyje. Konstantinopolis - paskutinis krikščionių vilties šviesulėlis. Leidę jam užgesti jie patys nusikals likimą.
- Ir koks gi bus Vakarų kraštų likimas?
- Kūnas liks be sielos, gyvenimas - be vilties, vergystė, tokia beviltiška, kad vergas jau nebežinos esąs vergas. Turtai, neteikiantys džiaugsmo, ištaiga, neteikianti malonumo. Dvasios mirtis."
p. 75

"Apie pusiaudienį sugrįžau prie didžiojo Soboro (tai buvo pats didžiausias Sofijos soboras, mano past.) ir pamačiau iš uosto jūron lėtai išplaukiančius, giliai krovinių gramzdinamus paskutiniuosius krikščionių laivus. Tačiau nei vienas turkų laivas jų nesivijo. Gūsingam šiaurės vėjui pučiant laivų burės išsipūtė, o ant stiebų plazdeno daugybės nenugalimų krikščionių šalių vėliavėlės, atsisveikindamos su mirštančiu Konstantinopoliu.
- Nuneškite krikščionims žinią apie mirtį! - šaukiau. - Sudrebinkite Vakarų šalis! Po mūsų ateis jūsų eilė. Nejau nematote Europon slenkančios nakties!"
p. 313

"Sultoną lydėjusieji aukšti islamo mokytojai bei dervišai sušuko atėjus pusiaudienį. Sultonas įsakė atnešti vandens ir, janyčarams paskubomis išvedus šventikus, apsiplovė, kaip liepa Koranas. Paskui basas užlipo ant altoriaus, sutrypė kryžių, atgręžė veidą į rytus ir pirmas pasimeldė. Jo palyda ir bažnyčion susigrūdę kariai daugybę kartų tiesės ir lenkėsi, kakta paliesdami grindis, mahometiška malda paskirdami puikiausią krikščionių soborą Alachui."
p. 315

Prieš kelis metus mes su Artūru keliavome po Turkiją. Net keturias dienas praleidome Stambule, aplankydami ir didįjį Sofijos soborą, ir vandens talpyklas, sultono rūmus bei pagrindinę turkų mečetę Mėlynąją Mečetę. Gaila, kad tada nebuvau skaičiusi šios knygos, bet ir šiai dienai dar puikiai atsimenu apdulkėjusias, papilkėjusias bei ištuštėjusias Kristaus bažnyčios liekanas ant Bosforo sąsiaurio smaigalio.

Vaikų nerimas

2009-12-14T01:06:00.000-08:00

Gavau į pašto dėžutę kelias ištraukas iš Louise Reid knygos "Vaikų nerimas":

"Mes esame savo vaikų tėvai, taip pat už savo mažylius esame atsakingi kaip visuomenė. Dėl įvairių priežasčių daugėja vaikų nerimo sukeltų negalavimų, o mes menkai tepasiruošę pasipriešinti tokia epidemijai...
<...>
Mūsų vaikai turi prisitaikyti prie netobulo pasaulio, išsiugdyti tapatybės ir saugumo jausmą. Reikia juos išmokyti apsisaugoti ir apsiginti, prisitaikyti, pasitikėti savimi ir kitais, jausti ribas, nusibrėžti veikimo gaires ir įgyti savarankiškumo. Kai kuriems pavyksta patirti šią sudėtingą raidą be didelių sunkumų ir ramiai gyventi, kiti lieka įkalinti bejėgiškumo, nesupratimo ir neteisybės jausmo sukeltų baimių....
<...>
Nedelskimet išvaduoti savo vaikus iš kankinamo nerimo, kad jie galėtų visavertiškai ir gražiai nugyventi ateinančius metus, būtų jiems puiki dovana. ...mes galime įteikti jiems šią dovaną, kuri pagražins jų dabartį ir užtikrins geresnę ateitį."

Tokios dovanos linkiu savo ir tavo vaikams per šias šv.Kalėdas!

Dievo pažadai

2009-12-09T12:32:00.001-08:00

Šiandien skaičiau Apreiškimą Jonui. Radau nuostabų Dievo pažadą tiems, kurie gryš ir prisimins savo pirmąją meilę.

2 skyriaus 7 eilutėje Dievas sako: "Kas turi ausis, teklauso, ką Dvasia skelbia Bažnyčioms: "Nugalėtojui aš duosiu valgyti nuo gyvybės medžio, esančio Dievo rojuje!"

Nugalėtojai yra ištvermingi, kenčiantys, atsivertę nuo nupuolimo, nekenčiantys neteisybės, tikri darbininkai.

O ką reiškia gyvybės medis rojuje? Ar tas pats medis, nuo kurio neleido Dievas valgyti Adomui ir Ievai? Kiek prisimenu, ten buvo Pažinimo medis. Bet gal ne taip svarbu, kaip tas medis vadinasi, kad tik gauti pavalgyti jo vaisių???

Aš iš tikrųjų tikiu Dievu. Jeigu taip, privalau tikėti ir Jo pažadais. Ir ne tik tikėti, turiu ir darbuotis Jo žemiškoje karalystėje.

Skaitymas vaikams

2009-11-25T05:33:00.000-08:00

Čia ne aš sugalvojau, bet labai tam pritariu...

"Vaikai, kuriems nuo mažumės yra skaitoma, visam gyvenimui susiformuoja įgūdžius, kurių neįmanoma įgyti žiūrint vaizdo kasetes ar televiziją. Jie išmoksta geriau klausyti ir būna dėmesingesni mokykloje. Jų žodynas sparčiai plečiasi, o gramatika tampa mažiau paslaptinga. Tokie vaikai akimirksniu nepraranda domėjimosi idėja, kurią suvokti sunkiau nei televizijos reklamą. Vaikai išsiugdo kantrybę sekti sudėtingą problemą tol, kol ji bus išspręsta. Turėdami didžiules pamėgdžiojimo galias, vaikai patys pradeda geriau rašyti.

Skaitydami vaikams, padėsite jiems tapti godžiais skaitytojais, o godūs skaitytojai turi visą gyvenimą trunkančių pranašumų, kurių neįmanoma nusipirkti už pinigus. Daug skaitantiems vaikams geriau sekasi mokykloje, jie įstoja į geresnes aukštąsias mokyklas, gauna įdomesnį darbą, rašo įtaigesnes teisines pažymas ir rečiau skundžiasi, kad jiems nuobodu. Be to, tokius vaikus yra lengviau auklėti ir su jais smagiau bendrauti.

Visų svarbiausia yra tai, kad vaikai, kurie auga pasinėrę į knygas, išsiugdo gebėjimą atsakyti į savo pačių klausimus. Jei staiga jie susidomi gydytojais, vabzdžiais, kūdikiais, saulės sistema, žemės drebėjimais ar gaisrininkų automobiliais, šie vaikai žino, kaip gilintis į dalyką tol, kol jų smalsumas bus patenkintas. Pamažu vaikai susiformuoja įgūdį, kuris būdingas garsiausiems pasaulio mokslininkams: gebėjimą šviesti pačius save.

Pavertę savo vaikus gerais skaitytojais, suteiksite jiems pranašumą, kuris išliks visą gyvenimą."

Jo pažadai III

2009-11-23T11:00:00.000-08:00

Ezechielio 1, 28
"Kaip vaivorykštė, pasirodanti lietaus dieną debesyse, buvo jį gaubianti pašvaistė. Tai buvo Viešpaties šlovės panašumo reginys. Pamatęs, parpuoliau veidu žemėn ir išgirdau kalbant."

Ir kažkodėl man po šių žodžių atėjo į mintis kita Naujojo Testamento eilutė:
"Kas pasilieka manyje, tas neša gausų vaisių."

Niekaip kitaip nebus. Jeigu neliksiu medyje giliai įsišaknijusi, nebus nei vaisių nei žalumos.
O jeigu kartais ir stengiuosi prie jo prisiliesti ir gauti gyvojo vandens iš gilių šaltinių, tai vistiek neužtenka to trupučio, kad duočiau vaisių, o dažniau tai tik dar labiau nuskurstu...

Dieve, padėk man pamatyti vaivorykštę pro debesis ir padėk man pasilikti Tavyje, kad duočiau gausų derlių.

Du meksikiečiai gražiai draugauja....

Įveikiau!

2009-11-19T09:42:00.000-08:00

Valio, šiandien pabaigiau skaityti John Stott`o knygą lietuvių kalba "Šiuolaikinis krikščionis".
Labai džiaugiuosi, kad galiu skaityti tokias geras knygas lietuviškai. Iki šiol daugiausia geras teologines kmygas tekdavo krimsti angliškai.

Knyga puiki!
Sudaryta iš penkių didelių skyrių:

EVANGELIJA
MOKINYS
BIBLIJA
BAŽNYČIA
PASAULIS

Autorius tikrai gerai sistemizuoja ir pagrindžia krikščionišką tikėjimą suprantama, bet nenuskystinta kalba. Apskritai, knygoje daug struktūros, mokslinių terminų, žymių žmonių citatų. Bet visa tai gyva ir pulsuoja.

Išsirašiau daug citatų, bet dalinuosi viena iš paskutinio knygos skyriaus:
"Dėkui Dievui, Jis davė dvi ausis, kad išklausytume abi puses ir būtume dėmesingi abiem kiekvienos problemos pusėms; dvi akis, kad matytume aiškiai ir nežvairuotume; dvi rankas, kad apimtume kiekvieno biblinio paradokso kraštutinumus; ir dvi kojas, kad tvirtai ir nešlubčiodami eitume per gyvenimą." P. 370

p.s. na, o nuotraukoje toks tipiškas šiuolaikinis krikščionis.... kas pirmas atspėsit, kas ten toks į medį lipa, kviečiamės puodeliui kavos!

Draugystės misija Gruzijoje

2009-11-16T04:50:00.000-08:00

Draugystės misija Gruzijoje

Įdomu, kaip dažnai gyvenime atsitinka taip, kad būna geriau negu buvo planuota? Labai dažnai tenka girdėti, kad viskas klostosi blogiau negu buvo manyta, tačiau apibendrinant Vilniaus Laisvųjų krikščionių bažnyčios misijos kelionę į Gruziją š.m. liepos 26 – rugpjūčio 7 d. galima drąsiai sakyti – visų aštuonių komandos narių lūkesčiai buvo perviršyti.

Tai buvo jau antroji VLKB rengiama misijos kelionė į Gruzijos šalį. Pirmoji įvyko 2008-aisiais, prieš metus, tuojau po Rusijos – Gruzijos karo. Pirmos kelionės metu norėjome įgyvendinti humanitarinės pagalbos pobūdžio misiją, tačiau atsitiko taip, kad tai buvo labiau susipažinimo, šalies pažinimo ir kontaktų užmezgimo kelionė.

Antroji kelionė į Gruzija jau statėsi ant pirmosios misijos pamatų ir užmegztų pažinčių. Jos pagrindinis tikslas - drąsinti Gruzijoje gyvenančius tikinčiuosius, pasidalyti savo pažinimu ir liudijimais apie Dievą bei patiems bręsti tikėjime mokantis iš vietinių krikščionių.

Visa VLKB komanda ir Teodoras Tbilisio centre

Tai kokia yra ta kaukazietiškoji Gruzija? Pirmiausiai, nuomonę apie šalį susidarome regėdami į akis krentančius šalių skirtumus. Daugelis dalykų čia yra kitaip: pastatai, gatvės, parduotuvės, gamta ir klimatas. Naujai atvykusį į šalį žmogų iš pradžių tai stebina, kartais žavi arba gąsdina, iki kol pripranti ir pradedi jausti, kad mažai kas čia bendro su savo kraštu. Jeigu būtume buvę tik turistai, galbūt tai ir būtų patys didžiausi įspūdžiai – didinga praeitis, senesni pastatai negu metraščiuose paminėtas mūsų valstybės vardas, skurdi dabartinė būsena primenanti žlugusią Tarybų Sąjungą bei nusivylimas gyvenimu, kai apie tai kalbiesi su žmonėmis. Visgi, kadangi vykome bendrauti su savo tikėjimo broliais ir seserimis, patyrėme labai prieštaringus dalykus.

Neviltyje yra daug vilties. Gruzinai labai mėgsta bendrauti, todėl bendrauti mums buvo lengva. Jų atvirumas ir paprastumas stebina, šypsena veiduose tarsi sako, kad viskas yra gerai, tačiau tuojau pat iš širdies gelmės iškyla neviltis ir nusivylimas. Kai gyvenimas sunkus, kai nėra kur užsidirbti ir įsidarbinti, kai pensija yra apie 120 litų, o pieno kaina firminėje pakuotėje parduotuvėje virš 5 litų nesunku suprasti, kaip jie jaučiasi. Ir šioje liūdnoje situacijoje nuostabu prisiminti, kad pačius laimingiausius žmones sutikome bažnyčioje.

Visa misijos komanda gyvenome vienoje Batumio (uostas prie Juodosios jūros šalies rytuose) miesto evangelinėje bažnyčioje, su kurios nariais ir praleidome daugiausia laiko. Sugrįžus iš miesto ar turgaus ir atradę bažnyčioje žmonių matėme visiškai priešingas nuotaikas, girdėjome visai kitokias kalbas. Kada Jėzus pasakė, kad jūs žemės druska ir pasaulio šviesa (žr. Mt 5,13-14), jis kalbėjo apie tikinčiųjų išskirtinumą ir tuo pačiu apie jų misiją. Gruzijoje akivaizdžiai patyrėme ir pamatėme, kaip tikra yra tai, ką Biblija kalba apie tikinčiuosius.

Evangelija skelbiama savo gyvenimu. „Evangelijos Gruzijoje niekas negali paskelbti, kaip tik pats gruzinas savo draugui gruzinui”, - taip mums kalbėjo mūsų komanda besirūpinantis Andre Krahn, Kontaktmisijos misionierius Gruzijoje.

Krikščionybės istorija čia yra viena seniausių pasaulyje. Dar trečiame amžiuje iš Kapadokijos į Gruzijos teritoriją atekliavusi Nino, Evangeliją paskelbė tuometiniam karaliui, kuris ją priėmė ir per jį šio krašto gyventojai priėmė krikščioniškąją pasaulėžiūrą.

Gruzija iš tiesų turi senas tradicijas, nuo VI a. išlikusias bažnyčias ir vienuolynus, savo sena istorija labai didžiuojasi, o provoslaviškąją krikščionybę laiko savo kultūrine tapatybe. Bet koks atvykėlio bandymas papasakoti apie Dievą yra pasmerktas nesėkmei, nes liudijimas apie Dievą iš kitos krikščioniškosios praktikos pozicijos jiems atrodo, kad tai yra pasikėsinimas į jų kultūrinį paveldą ir identitetą. Iš tiesų dominuojanti provoslaviškoji bažnyčia užgožia visus kitus tikėjimus. Netgi Romos katalikų bažnyčia šioje šalyje yra ne kas kita kaip sekta. Batumio mieste net trečdalis gyventojų save laiko musulmonais.

Visgi neviltis ir apsti nuodėmė labiau skelbia kokia yra tikroji žmonių religija. Nors gyventojai ir mano esantys krikščionys, tačiau visuomenė ypatingai korumpuota, ryškiai matosi prabanga šalia skurdo. Šalia bažnyčios, kurioje gyvenome, iš abiejų pusių buvo namai su pastatytais papildomais priestatais, į kuriuos vietinės prostitutės atsivesdavo savo klientus. Vieną naktį jų klientas mums po langais kėlė triukšmą nenorėdamas mokėti už šias paslaugas.

Evangelija šioje šalyje (kaip ir mūsų) geriausia skelbti asmeniniu gyvenimu ir tikėjimo darbais, gyvenant Kristaus suteikta viltimi. Jėzus mokiniams kalbėdamas apie jų gyvenimą pasaulio varge sakė būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje (Mt 5,12). Būtent tame varge, kurį Gruzijoje patiria dauguma gyventojų, ir spindi tikinčiųjų džiaugsmas, kuris skelbia apie jų turimą ramybę ir viltį.

Svetingumas. Ypatingas svetingumas šioje šalyje liudija bendrą kultūrinį bruožą. Teko girdėti pasakojimą, kaip pagrindiniame šalies kelyje trumpai poilsio valandėlei sustoję atvykėliai iš Amerikos gavo vietą prie stalo ir skanius pietus. Pasiūlę už tai susimokėti, amerikiečiai liko visiškai nesuprasti. Iš tiesų žmonės yra svetingi ir vaišingi, rodo dėmesį ir atrodo niekur neskuba, priešingai nuo mūsų, dalijasi tuo, ką turi namuose (nors turi tikrai nedaug). Teko garbė dalyvauti moterų susirinkime, kuris vyko tokioje molinėje trobelėje, kokią galima pamatyti tik filmuose. Tačiau stalas, kaip beje ir Lietuvos moterų rateliuose, buvo nuklotas saldumynais, teko ragauti net vieno skaniausių vietinių patiekalų – namuose paruoštos baklavos.

Besisvečiuojant pas gruzinus ir patiriant jų svetingumą į mintis atėjo eilutė iš Švento Rašto: Rūpinkitės šventųjų reikalais, puoselėkite svetingumą (Rom 12,13). Mūsų svetingumas galbūt labiau atviras savam ratui ir planuojamas, jų - daugiau spontaniškas, neskirstantis draugas – nedraugas. Visus komandos narius toks spontaniškumas ir atvirumas stipriai palietė.

Pabaigai. Tai ką tokio pasiekėme šios misijos metu? Kaip ir minėjau pradžioje - daugiau negu planavome! Sutikome draugų ir palaimintai bendravome. Kartu skaitėme Šv. Raštą ir garbinome Dievą, kuris buvo svarbiausias mūsų santykių sąlytis. Vyko daug dvasinių pokalbių su vyrais vyrų tarpe ir su moterimis moterų tarpe. Surengėme anglų kalbos klubą bažnyčios jaunimui, Išminties literatūros įvadą vyrams, pravedėm užsiėmimus su vaikais. Taip pat važiavome į kalnų regioną susitikti su vieno kaimo tikinčiųjų bendruomene bei pamatėme kaip toliau galime tarnauti Gruzijoje.

Širdyje liko žmonių paprastumas ir kasdieniniai poreikiai: sveikata, darbas, namai, šeimos santykiai, tvirtumas tikėjime. Visi trokštame ir toliau darbuotis Evangelijos skelbimui Gruzijoje: jie skelbdami ją savo artimiesiems, o mes, būdami savo krašte, palaikydami maldoje, pagal galimybes aplankydami, padrąsindami ir palaimindami tuo ką mes turime, ką mums davė Viešpats.

Adjaratskali miestelio mokykla; pagrindinė klasė.

Artūras ir Vita Rulinskai

Vilnius 2009 rugpjūtis

Nežinomi Jo keliai

2009-11-15T07:08:00.000-08:00

Šiandien dalinuosi mintimis iš vienos knygelės (aut. Edward Watke).
Gal kas gausite sau atsakymą į klausimą "O kodėl Dievas taip neteisingai viską daro?!"

Psalmė 37, 4-5 eil.
"Džiaukis iš širdies Viešpačiu, ir jis suteiks tau, ko trokšta tavo širdis. Pavesk Viešpačiui savo kelią, pasitikėk Juo, ir jis tau padės."

Autorius sako, kad dažnai mes patiriame sunkumus, įtampą, nes nesuvokiame Dievo kelių. O Dievas savo darbą vertina visai skirtinga vertybių skale. Tas laikas, kurį Jis mums skyrė, Jam pačiam yra labai brangus ir svarbus. Ir Jis daugiau domisi mūsų charakteriu, negu aplinkos komfortu. Jis nori, kad mes išmoktume Jo laukti. Jis domisi mūsų panašėjimu į Jo Sūnų, o ne gyvenimo patogumais. Dar daugiau, Jam labiau rūpi mūsų šventumas negu laimė ir pasitenkinimas. Taip, Dievas darbą vertina skirtinga vertybių skale.

Būkite palaiminti šį sekmadienį ir būkite pasiruošę Jo vedimui.

p.s. ir nebūkite tokie pasimetę tame rūke ant kelio kaip šios karvės kažkur Gruzijoje...

Jo pažadai II

2009-11-14T04:30:00.000-08:00

Toliau skaitant Ezechielio knygą, tame pačiame 36-ame skyriuje randu kitą Dievo pažadą.
Jis sako: "Duosiu jums savo dvasią ir padarysiu, kad gyventumėte pagal mano įstatus, laikytumėtės mano įsakų ir juos vykdytumėte. Tuomet jūs gyvensite krašte, kurį daviau jūsų protėviams; jūs būsite mano tauta, o aš būsiu jūsų Dievas." (27-28eil.)

Šiandien Dievas davė labai įdomų patyrimą. Jeigu skaitote šį mano parašymą, tai didelė tikimybė, kad ir jums taip buvo ne kartą. Juk turime tokių draugų ir pažįstamų, su kuriais bendraujame tik skaitmeninėje erdvėje. Gal tai tolimi draugai, gyvenantys už jūrų marių, o gal šalia gyvenantys artimieji, su kuriais ryšį palaikote tik kompiuterio ir interneto dėka. O jeigu dar tie bičiuliai apie save dažnai rašo, pasakoja bei nuotraukomis dalinasi, tai, atrodo, kad viską apie juos žinote... na, bent tiek, kiek jie save patys pristato.

Šiandien ryte bažnyčioje rinkosi didelis būrys moterų. Prie mūsų bendravimo prisijungė viena mamytė, su kuria aš tik ir bendrauju per internetą. Na ir ką ... aš neturėjau, ką jai pasakyti, nes mes labai seniai tiesiogiai nebuvome bendravusios. Nors iš jos internetinių dienoraščių aš žinau beveik kiekvieną jos dieną ir veiklą, bet net nesugalvojau, ko paklausti. Ir žinoma, tai tęsėsi tik kelias minutės, nes juk mamos VISADA turi apie ką kalbėti (vaikų miegas, maistas, žindymas, žaislai, vystyklai ir t.t....).

Dievas per maldą man parodė, kad apie Jį aš irgi žinau tik iš Jo parašymo apie save! Juk daug žinau, tiek knygų esu perskaičiusi ir tiek klausiusi pamokslų, bet jeigu Jis atsistotų akistaton su manimi, pažvelgtų man į akis, prisipažįstu, tikrai nežinočiau nei ką pasakyti, nei ko paklausti.... O atrodo, tiek daug apie Jį skaičiau!

Šiandien Dievo pažadas man ir tau ir vėl sako, kad Jis padarys ir Jis duos. Juk aš iš savo nuodėmingos prigimties nieko negaliu. Dievas pažada, kad Jis padarys, kad gyvenčiau pagal Jį, pagal Jo teisingus įstatus ir įsakymus, kurie teiks man gyvybę. O ką ir kaip man reikia daryti, sužinosiu, tik tiesiai Jo paties paklaususi.

Aš visada tikėsiu Jo pažadais!

Jo pažadai

2009-11-12T08:15:00.000-08:00

Labai noriu rašyti apie Dievo pažadus mums duotus.
Neturėjau kada ieškoti, kiek iš viso jų gali būti Biblijoje. Bet negaliu patikėti, kad kas rytą skaitant Jo žodį, galiu gauti vis po vieną naują pažadą.

Kelias savaites skaitau Ezechielio knygą. Šiandien dienos pažadas man ir tau:
"Nuplausiu jus tyru vandeniu, bus nuvalyti visi jūsų nešvarumai, visi jūsų stabai bus pašalinti. Duosiu jums naują širdį ir atnaujinsiu jus nauja dvasia. Išimsiu iš jūsų akmens širdį ir duosiu jums jautrią širdį." 36 skyrius, 25-26

Ar pagalvojate, kad Jis pats siekia mus nuplauti, apvalyti, ištuštinti nuo blogumo... O kiek jėgų kasdien įdedu besistengdama savo jėgomis tapti geresne. Kad ir šiandien, taip laikiausi, kad tik neparodyčiau piktumo mylimam žmogui, bet tas staigus atsakas lyg žaibas vis trenkia!
O mano Dievas sako, kad Jis pats viską padarys. Dar daugiau, jis sako, kad duos naują, geresnę, švelnesnę, meilesnę, kantresnę, jautresnę širdį.
Aš tikrai tikiu Jo pažadais.

O nuotraukoje aš su vaikais Gruzijoje... žinau, kad Dievas tikrai gali duoti didesnę širdį!

Mano vaikiukai

2009-11-11T12:35:00.001-08:00

Stai cia trys maniskiai berniukai...

Solo piano!!!! klausykit geros muzikos i valias...

2009-11-11T10:57:00.000-08:00

http://azulweb.streamguys.com/pianosolo64k.asx

Mamos melskimes kartu

2009-11-11T10:55:00.000-08:00

Kvieciu visas savo drauges, kurios tiki maldos galia, susipazinti su tarptautine mamu organizacija, kuri vienija besimeldziancias mamas visame pasaulyje. Daugiau suzinoti galetumete atejusios i Mamu malda lapkricio 14d., nuo 10val. ryto. Adresas: Oginskio 22, antakalnis. Jau puse metu as su kita mama meldziuosi uz musu vaikus ir galiu liudyti nuostabiu dalyku! Butinai uzsiregistruok: vaikasaite@gmail.com

Muzikos garsai

2009-11-11T10:44:00.000-08:00

Kai buvau dar mergaite, labai megdavau ziureti Muzikos garsus. Ir kai manes kas klausdavo, koks tavo megstamiausias filmas, visada sakydavau, kad tai Muzikos garsai.
Pas draugus lentynoje praeita savaite radau video kasete ir spekit, kas dabar pas mus per telika kiekviena miela diena - ryta ir vakara!
Bet man didziausias dziaugsmas, kad berniukai negali nuo to filmo akiu atitraukti. Va kaip ir dabar, Adomas jau dainuoja: "So, do, la, fa, mi do re...When you know the notes to sing, you can sing most anything!!!!!"
Ech, kaip smagu, kad vaikams patinka tai, kas ir man labai labai patinka.
Mamyte:)

2009-07-22T12:15:00.000-07:00

Sveiki visi blogieciai,

Metams begant ir as tampu viena is jusu! Kai kokia minute turesiu laiko, prisesiu rasyti pasauliui apie savo pasauli - savo vaikus, namus, knygas ir keliones!

Iki pasimatymo!
Vita